“Sveiki, mano vardas Alius, esu studentas, man 19 metų, mane remia “Omni Laiko” redakcija”, - taip prisistatyčiau, jei dalyvaučiau “Miss rinkimuose”. Sakau “miss”, nors esu vyriškos lyties veikėjas, nes jei sakyčiau “misterio”, tai labiau asocijuotųsi su gėjais, o “miss” - tiesiog paprasčiausias pokštas. Tokios šiandieninės visuomenės nuostatos. Bet aš ne apie tai.
Praėjusį penktadienį buvo Šv. Valentino diena - paauglių sluoksniuose geriau žinoma kaip “valentinkė”. Mano jauna ir kvaila galva, tai šventė, skirta įsimylėjėliams, bet nors aš ir neturiu dabar merginos šalia, nuolat jaučiau, kad su manimi yra kažkas, neleisiantis pamiršti, kad šiandien vasario 14-oji. Ir tas kažkas buvo ne kokia gerbėja (o galėtų). Ir ne pernelyg įsijautę į meilės dieną kaimynai. Tas kažkas buvo mobilusis telefonas, nuolat priiminėjęs įvairiausius kvailus eilėraštukus apie meilę, ir prekybos centrų darbuotojos su neaiškiu potraukiu lipinti kvailas širdutes pirkėjams.
Pirmoji “širdučių” dienos apraiška mane pasiekė ankstų rytą, kai dar gaivaliojausi po vakarykščio “Žalgirio” pralaimėjimo proga į organizmą įdiegtų kelių bokalų. “Žalgiris” jau keleri metai tartum “Teleloto” - suteikia visiems savaitę vilties, kurią per lošimą sunaikina. Bet viltimi gyventi gera. Bet dabar ne apie “Žalgirį”. Dabar apie tai, kas mane pažadino - SMS. “Romantiškiausi skaičiai -2,5,9 ir 3. Nes kai 2 žmonės myli vienas kitą, po 5 savaičių jie supras, kad po 9 mėnesių jie bus 3.:) Su Šv. Valentino diena. Klasiokė”. O varge! Juk aš jos nemačiau pusantrų metų! Tai kaip aš galėjau patapti tėčiu?! Kol atrinkau, kas yra kas, praėjo kokia minutė. Dabar įsirašysiu tokį SMS į sąrašą receptų, padedančių atsigauti po pagirių šalia sultinio ir alaus.
Tokia buvo pradžia. Vėliau buvo dar kiek panašaus turinio šlamšto, kuris tik nenaudingai lėtino mano telefono darbą su SIM kortele. Jau apie pietus žinučių tekstai ėmė kartotis. Ech, nusprendžiau ir aš prisidėti prie visuomeninės labdaros akcijos “Į pagalbą vargstantiems mobiliojo ryšio tiekėjams” ir išsiuntinėti sveikinimus merginoms.
Pirmiausia, kaip ir kiekvienas save gerbiantis vyras, suskirsčiau visas pažįstamas merginas į grupes: “kabinamos”, “nepasiekiamos”, “šiaip sau”, “beviltiškos”, “reikalaujančios gailesčio”. Turbūt kaip ir daugelis jūsų, galiu prisiminti merginų vardus iš pirmosios grupės atmintinai. Todėl joms atiteko pirmenybė šiame masinio sveikinimo maratone, į joms skirtas žinutes buvo sudėta visa mano širdis. Kai patenkinau šitą norą, nusprendžiau pereiti prie sveikinimų siuntinėjimo kitoms grupėms. Šių grupių merginoms siuntinėjau vienodas žinutes, kad tik jos pasveikintos liktų. Taip besiuntinėjant visoms iš eilės abėcėlės tvarka, ties raide M, suspaudė širdį gailestis. Gaila buvo tų centų, kurie siunčiant didelį žinučių skaičių virsta litais. Taip merginos, kurių vardai arba pravardės prasideda raide, užimančia abėcėlėje žemesnę nei 18 vietą, liko nepasveikintos. Pačios kaltos - niekas nedraudė gimti “Ababaitėmis”.
Taip prabėgo visas priešpietis. Tada pradėjau galvoti, ką galėčiau nuveikti vakare. Klausimas sunkus, kaip “būti ar nebūti”. Visi draugai ir bendrakursiai su savo “išrinktosiomis” švenčia Valentino gimtadienį (arba pagal kitus šaltinius - egzekucijos dieną). O ką veikti žmogui, vienišam kaip pirštas? Vito koncertas būtų pernelyg didelė prabanga (iš kur studentas turės atliekamus 100 litų klyksmui klausyti?). Beliko vienas variantas - mūsų gyvenimo vargas ir skausmas, džiaugsmas ir liūdesys - televizorius. Prieš tai dar užbėgau į artimiausią prekybos centrą, kuriame dvi didžiausią savo turtą - šypsenas - parduodančios merginos užklijavo man ant kaktos širdelę, tuo turėdamos mane nerealiai pamaloninti. Kas joms iš to išėjo, jau turėjote suprasti, jei skaitote šią rašliavą nuo pradžios.
Visą “valentinkės” vakarą n-ąjį kartą verkiau, puotavau ir skendau kartu su “Titaniku”. Taip praėjo tikro viengungio meilės diena. Be meilės, neturiningai, užtat pigiai. Jaučiausi atskirtas nuo to, kas man suteikia gyvenimo malonumą - alaus ir merginų, o dėl to kaltas buvo prieš amžius gyvenęs vyriškis, vardu Valentinas, kurį vėliau paskelbė šventuoju.
Po vasario 14-osios atėjo 16-oji. Tiesa, dar buvo 15-oji - pats trumpiausias tarpušventės laikotarpis Lietuvos švenčių ir atmintinų dienų kalendoriuje. Nepriklausomybės diena - šventė, kuri man, kaip vėjavaikiškam vos iš paauglystės kelnaičių išlipusiam jaunuoliui, turėtų būt nesvarbi ir juokinga. (Juk aš esu tikras šiuolaikinis 19-metis, kurio vienas svarbiausių tikslų - išvengti karinės tarnybos tėvynei ir kuo triukšmingiau iššvaistyti savo jaunystę.) Bet kaip penktadienį paskui mane sekiojo šv. Valentinas, taip ir tykojęs prilipinti raudoną lenkišką širdelę už 9 centus iš artimiausio kiosko man ant kaktos, taip sekmadienį mane lydėjo patriotiškumo dvasia.
Ankstus rytas. Kalbant frazėmis iš tautosakos kertelių, buvau priverstas keltis su pirmaisiais gaidžiais, kadangi buvau įpareigotas iškelti valstybinę vėliavą ant namo. Visiems ir viskam būna pirmas kartas, todėl kišdamas trispalvės kotą į jam skirtą vietą jaučiausi kaip Sąjūdžio aktyvistas 1988-aisiais, o ne eilinis pareigingas pilietis, ankstų rytą keikiantis atitinkamas instancijas, verčiančias svarbiausią valstybės dieną iškelti vėliavą.
Vakare visiškai atsitiktinai ėjau pro Katedros aikštę ir pamačiau pasirengimą dideliam Nepriklausomybės dienos koncertui. Kadangi buvau laisvas kaip paukštis, nusprendžiau nugalėti žiemos šalčio baimę ir pabūti čia. Gavau dovanų mažytę Lietuvos vėliavėlę, kurią vėliau pasikabinau namie ant lempos. Džiugu, šventiška ir patriotiška. O patriotiniai jausmai manyje atgimė tarsi feniksas iš pelenų, kai išgirdau “palaimink, Dieve, mus, Lietuvos vaikus”. Bala nematė to “sex su blondine”, juk šiandien visos Lietuvos šventė, o ne naujametis degtinės pylimas į jaunus ir nesugadintus kūnus.
Praėjo Šv. Valentino ir Nepriklausomybės dienos. Prasideda nauja savaitė. Vėl flirtuosiu su merginomis, siuntinėsiu kvailas SMS žinutes, o ateinantį savaitgalį menkiausiai progai pasitaikius prisigersiu iki žemės graibymo. Toks studentų gyvenimas. Bet alkoholis negali visiškai užmušti visų atminties ląstelių ir kažkas išlieka apie kiekvieną gyvenimo įvykį. Šių metų Šv. Valentino diena užsimirš, o Vasario 16-oji išliks ilgiau. Ir tegu. Nuo to tik geriau.
Nuoširdžiai jūsų mylintis patriotas Alius Baltrus
P. S. Šis straipsnis nėra užsakytas Sąjūdžio gerbėjų, Lietuvos patriotų sąjungos ar kokios kitos valstybinės ar nevyriausybinės organizacijos. Ir tai ne moralas.
