Žinomas kino dokumentininkas, sukūręs šimtus siužetų kino žurnalams, dešimtis autorinių filmų apie žymiausius Lietuvos žmones (M. Gimbutienę, B. Brazdžionį, M. Martinaitį, L. Noreiką, N. Vėlių, P. Abukevičių ir kt.), prieš mėnesį tyliai paminėjo 70-metį. 45 metai atiduoti kinui. Ypatingas penkmetis (1989-1993) - mūsų laisvėjimo kovoms – iki pat okupacinės armijos išvedimo. Šiandien, minint Sausio 13-osios 20-ąsias metines, kareivis su kamera prisimena, kas patirta pirmose fronto linijose, kur švilpė tikros kulkos ir į kameros objektyvą žvelgė tikri tankų vamzdžiai.
Audronė JABLONSKIENĖ
- Pradėkime nuo kulminacijos, nuo tragiškojo 1991-ųjų sausio...
- Pamenu, lygiai savaitę prieš tą tragediją iškvietė į Kino studiją – mane, Matuzevičių, Matonį, kitus – išdavė kameras, po 2000 metrų juostos ir pasakė: eikit, filmuokit. Išvažiuoju iš studijos ir suku pro Karo akademiją, jau užgrobtą Omono. Kareiviai, tankai. Važiuodamas pro šalį filmuoju. Staiga matau: kareiviai suklaupia ir atstato automatus – tiesiai į mane. Bet neiššovė. Švystelėjo mintis: nupils taip vieną ir išmes kur... Ėmėm važinėti kartu su žmona.
- O žmona kam?!
- Tik tam atvejui, jei mane sužeistų – būtų kam pagalbą pakviesti. Taip kartu ir važinėjam – prie Radijo ir TV komiteto, Seimo, TV bokšto, Šiaurės miestelio... Nuvažiuojam prie Spaudos rūmų – kareiviai veržiasi į vidų. O iš penkto aukšto kažkas į juos – vandens čiurkšle. Karininkas iš tanketės ėmė šaudyti į viršų, pažiro tinkas. Ir rėkia: visus jus sutvarkysiu! O aš filmuoju. Staiga aptemo objektyvas. Nuleidžiu kamerą – tiesiai į mane nukreiptas tanketės vamzdis. Viskas, galvoju. Bet šūvio nebuvo. Staiga matau, kaip žmonės veda į greitąją krauju apsipylusį jaunuolį. Tą patį, kuris vandenį pylė. Vėliau sužinojau – Lukšys, šiandien jo vardu gatvė pavadinta...
Paskui su žmona nuvažiavom prie Seimo. Minia! Stumdausi toje minioje ir nieko nematau. Staiga prieina žmonos draugė. Aš čia pat gyvenu, sako, penktame aukšte virš „Talino“, einam, iš balkono pafilmuosi. Pakylam, o ten – jau pilna žurnalistų: anglai, norvegai, lietuviai – visi filmuoja. Bandau įsisprausti, kažkas spusteli už peties žemyn – įsitaisau prie kojų, puikiausia pozicija. Filmuojam, kaip tankai supa Seimą. Bet mano juosta nejautri, temstant nebėra ką veikti. Grįžtam namo. Įsijungiu televizorių, Bučelytė praneša: tankai pajudėjo iš Šiaurės miestelio. O aš čia pat, Apkasų gatvėje. Išbėgu su „Konvasu“ į aštunto aukšto balkoną – važiuoja! Apkasų, Tuskulėnų gatvės – kaip ant delno. Ir staiga į mane – tanketės prožektorius. Sukliko duktė: tėveli, bėk!
...Kas atsitiko prie bokšto, sužinojau per radiją, nes televizija jau užgrobta. Iš pat ryto sėdu į „žiguliuką“ – patraukti karštais įvykių pėdsakais. Pirmas sutiktas – iš Šiaurės miestelio išvažiuojantis Jarmalavičius – per ruporą skelbia sovietų valdžios pergalę. Žinoma, rusiškai: „Bratja i siostry...“
Prie bokšto nufilmavau sušalusias tulpes pinučių tvoroje. Stovėjo tankai, stoviniavo pavieniai žmonės... Į ligonines nevažiavau. Žuvusiuosius filmavau pašarvotus Sporto rūmuose, išnešant iš Arkikatedros, laidotuves...
- Turite labai daug niekur neskelbtos medžiagos.
- Kilometrus! Nuo pat 1988-ųjų – visą laiką Seime. Beveik visą savaitę – Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime. Filmavau, fotografavau. Nufilmavau Nepriklausomybės paskelbimą - kaip keitė herbus: LTSR – į Vytį. Bręsta mintis apie pilnametražį filmą. Kadangi neįrašinėjau garso, reikia gyvų liudininkų, įvykių komentatorių. Susiradau gydytoją Tulevičių, kuris visą laiką buvo minioje, karščiausiuose taškuose. Jis prisimena: minia rami, visi vaikštinėja, dainuoja, bet kas 10-15 minučių jį kviečia padėti nualpusiems. Širdis, kraujospūdis, nervai. Man ir pačiam tomis dienomis kraujo spaudimas: 180 ir 160...
Dar radau žmogų, kuris Sausio 13-ąją sėdėjo Seime ir viską užrašinėjo: kas atėjo, išėjo, kas skelbiama... O mano draugas Jasinevičius ištisai fotografavo, padarė daugybę portretų, fiksavo, kas vyksta... Neįkainojami anų dienų dokumentai.
- 1990-aisiais pasirodė jūsų „Rekrūtai“...
- Tai buvo Kino studijos užsakymas. Žinojo, kad ta tema ypač domiuosi, daug filmuoju – kaip mūsų rekrūtai bėgo iš sovietinės armijos, kaip juos gaudė, kaip grįždavo cinkuotuose karstuose. Iš kareivių motinų tarybos sužinojęs apie „diedovščinos“ aukas Sovetske, leidausi į Kaliningrado sritį. Sienos dar nebuvo. Kino studijos „uazikas“ panašus į karinę mašiną. Visur praleidžia. Nuvažiuojam į dalinį ir tikrai: kieme cinkuotas karstas, prie jo juodai apsirengusi motina laukia sūnaus... Prisistato karininkas: kas tokie? Nuveža pas dalinio vadą. Stambus aukštas vyras. Prasideda tardymas. Ką ten sumanėt? Kas ten pas jus vyksta? O ką man sakyti, neapsimesi, kad netyčia užklydai, kad šiaip sau su kamera apie cinko karstus sukinėjiesi. Tai ir dedu iš dūšios kaip yra. Sakau, norim laisvės. Aiškinu, kad mūsų noras išstoti neprieštarauja TSRS Konstitucijai. Jis klausosi klausosi ir staiga rėžia: „Žinai – aš pats chocholas! Štai grįšiu į Ukrainą – tada ir mes!“ Taip netikėtai pasisuko...
- Ką veikėte 1993 metų rugpjūčio 29-ąją, kai traukėsi okupacinė armija?
- Lipom į TV bokštą raudonos vėliavos nukabinti. Verba, Kvietkauskas, Tupikas, Oleka, Abišala, Dovydaitis, aš. Liftas sulaužytas, 160 metrų į viršų – laiptais. Lipam vienas į kitą pasižiūrėdami, padūsaudami. Verba dūsta, stabčioja. Užlipam - baisus vaizdas: durys išlaužytos, transliacijos skydai išdraskyti, restoranas nusiaubtas. Ant stogo nukabinti vėliavos Tupikas, mano buvęs mokytojas, neleidžia: gal užminuota – kas už tave atsakys. Aš sakau, kad tam čia ir esu – filmuoti. Liepia lipti iš paskos, pėda pėdon. Dar du kareiviai prieš mus lipa. Viršuje ant stogo – nieko įtartino, jokių laidų. Tada Tupikas jau entuziastingai: filmuok! Ir puola prie raudonos vėliavos.
Mačiau ir vandališkai nusiaubtą Radijo ir TV komitetą. Ėjom per čežančius stiklus, išdraskytas juostas. Vengriški magnetofonai suniokoti. Čia jau po „kaspervizijos“...
- Kažin, kur dabar tas Kasperavičius?
- Girdėjau, Kinijoje. Kalba, kad Kuolelio parankinis Adolfas Paulius – Baltarusijoje. Bet esu matęs ne kartą ir Vilniuje. Matyt, palaiko kažkokius ryšius. Gal su jedinstvininkais. Jų buvo net Kino studijoje, ir gana nemažas būrys. Daugiausia garažo darbuotojai. Trukdydavo išvažiuoti, tikrindavo, ką veži, visaip laiką gaišindavo.
- Filmuodamas – nė karto nesusidūrėte?
- 1989 metų gegužės 1-ąją, per paradą. Jedinstvininkas tik čiupt už rankos ir šaukia kareivį. Kareivis šautuvą į nugarą – eime! Prišoko keli lietuviai: ko pristojai, kur vedi? Aš tuo momentu – į kojas.
- Ar žinojote, kaip jie buvo ginkluoti? Švininiai antkrumpliai po pirštinėmis, trumpai nudilinti peiliai patogiomis rankenomis. Viską mačiau Nacionaliniame muziejuje...
- Nežinojau apie tai. Pats jokio ginklo neturėjau – tik kamerą. Naivūs idealistai – visi tokie buvome. Ir pasiryžę viskam.
