Išvažiuoti? Ar likti Lietuvoje? Tokie klausimai kasdien kirba tūkstančių Lietuvos piliečių galvose. Panašią dilemą sprendžia chirurgas, anesteziologas, pradedantis statybininkas, studentas, bedarbis.
Atgimimo laikais mažai kas galėjo tai nuspėti. Tikėjome, kad Europos gyvenimo lygis ir stilius kone savaime ateis pas mus. Bet taip atsitiko, kad mes išeiname į Europą. Ne tik 400 tūkstančių išėjo, bet, jei teisūs specialistai, dar tiek pat paliks Lietuvą 2006-2030 metais. Jeigu nieko esmingo nepasikeis.
Kas kaltas? Gyvenimo lygių ir kokybės skirtumai. Ką daryti? Viena, juos mažinti. Palengva tai vyksta. (Galima tik spėti, koks būtų emigrantų skaičius, jei ekonomika pastaruosius kelerius metus ristųsi žemyn.) Antra, valstybei derėtų imtis veiksmų, skatinančių dvejojančius piliečius likti Tėvynėje, o jau išvykusius – svarstyti sugrįžimo datą. Turime civilizuotomis priemonėmis pastatyti gerovės užtvanką prie srauniausios mūsų upės – Emigracijos. Gracijos joje mažai, nes iš Lietuvos išsruvena gyvybingosios jėgos.
Todėl gerai, kad nuo šių metų sausio 1-osios į Lietuvą sugrįžtantieji piliečiai nebemokės skirtumo tarp pajamų mokesčių Lietuvoje ir toje šalyje, kurioje jie užsidirbo. Bet turime žengti toliau. Kol gerovės užtvanka nepastatyta, per Emigracijos upę tieskime tiltus į išeiviją. Štai kur nacionalinė televizija ir jos vadovai gali pademonstruoti viziją. Džiugu, kad jie tai jau daro. Išgirdome pasiūlymą įsigyti palydovinį televizijos kanalą – išeivijai. Belieka sukaupti politinę valią ir perskirstant biudžetą rasti vieną kitą milijoną šiam tikslui, galbūt ne iš karto, galbūt šiais metais tik paklojant pamatus minėtam sprendimui.
Lai televizija atlieka savo funkcija – matyti (ir rodyti) iš toli. Lai išeivija mato Lietuvą. Kas tie keli milijonai litų, kai mūsų pačių belieka keli milijonai? Šiuo metu antrąją nacionalinės televizijos programą mato tik šiaurinėje Europos dalyje gyvenantys lietuviai. Naująjį palydovinį kanalą matytų visa Europa ir visa Šiaurės Amerika. Tuomet netektų pavydėti ukrainiečiams, kurie, gyvendami Airijoje, gali mėgautis net šešiais kanalais gimtąja kalba.
Kas išėjo – išeiviai, kas liko – likeiviai, kas sugrįš – grįžeiviai. Kas ateis iš svetur – ateiviai. Tokių bus, nes truks darbo jėgos. Turime dar ir paliktukų – vaikų, kuriuos paliko išeiviai. (Vien Klaipėdos mokymo ir ugdymo įstaigose jų - per 500.) Dalis išeivių negrįš. Tai Lietuvos duoklė jos didenybei Globalizacijai. Juk ne pirmą amžių mokame.
Bet kas nuo mūsų priklauso – padarykime. Parodykime išeiviams ir likeiviams valstybės viziją, kad kiekvienas galėtų apsispręsti, ar ji juos tenkina. Pats laikas palikti užmarštyje skandalų liūną ir prabilti – viešai ir sutartinai – apie tikruosius valstybės interesus, išklausant ir išeivijos balsą. Tai būtų dar vienas motyvas užsienio lietuviams savo kalendoriuje pasižymėti Sugrįžimo dieną.
Algirdas Paleckis, Seimo narys
