Istorijos ironija: kadaise Rusija (TSRS) eksportuodavo revoliucijas į kaimynines Lenkiją ir Baltijos šalis, o dabar mes jas eksportuojame į Ukrainą, Baltarusiją, mintyse turėdami ir Rusiją. Pastaroji nelieka skolinga ir atsimušinėja informacinėje bei kultūrinėse erdvėse, transliuodama televizines laidas ir kurdama internetines svetaines.
Santykiai lieka įtempti jau 16 metų ir niekam iš to nėra gerai - išskyrus kelias radikalias grupuotes tiek vienoje, tiek ir kitoje pusėje. Neblogai gal tik skandinavams, kurie ramiausiai plečia prekybą su Rusija, matyt, slapta dėkodami mums už neaktyvumą ekonominėje srityje, ir vokiečiams, kurie pasinaudojo įtampa ir sudarė dvišalę sutartį dėl dujotiekio.
Ciniškoji politikos filosofija sufleruoja, kad bet kuriam politikos subjektui reikalingas priešo įvaizdis politinei mistikai ir manipuliacijai, todėl neatmestina, kad tokia priešų mitologija tenkina kai kuriuos labai aukštus politikus tiek mūsuose, tiek ir anoje pusėje.
Atpirkimo ožio funkcija irgi reikalinga. Žygiuojančių buvusių SS kareivių Rygoje vaizdelis įaudrina televizijos auditorijas Rytuose ir atitraukia jas nuo savų labai rimtų vidaus problemų, o Baltijos šalys, savo ruožtu, irgi turi daugiau nei pakankamai progų nuleisti garą Maskvos kryptimi. Juk be tokių šalių kaip šiandieninė Rusija gyvenimas būtų nuobodus. Tuo tarpu, jeigu Baltijos šalių nebūtų, Kremliaus politiniai technologai jas, matyt, išgalvotų.
Rusija yra puikus objektas mūsų Mozėms ir kitiems pamokslautojams, kai kuriems isteriškiems istorikams, patriotizmo asams (o patriotizmas, kaip žinia, yra dažno niekšo paskutinis prieglobstis), kurie paskutinį kartą lankėsi šioje šalyje kokiais 1985 metais, bet postringauja tarsi gyventų joje nuolatos.
Tačiau viskas nublanko, kai pasižiūrėjau "Ausksinių svogūnų" apdovanojimų ceremoniją, kurios metu smagintasi rusiškomis "čiastuškomis" ir "kalinkomis malinkomis". Antitarybiniai rusofilai - taip lenkus pavadino Adamas Michnikas, bet laisvai prie jų galėjo priskirti ir nemažą dalį lietuvių.
Problema tik ta, kad 17-tus metus gyventi pagal tas pačias antitarybinės rusofilijos schemas tampa nebeįdomu. Iš anksto žinome, kuris politikas ką pasakys, kuris komentatorius ką pažymės. Originalumo nerasta, o jei kas išdrįsta šviežesnę mintį pasakyti, kaip kad neseniai padarė kai kurie politologai, tai nedelsiant susilaukia bolševikiškos konservatorių kritikos, nesigilinant į detales ir niuansus, kurie užsienio politikoje itin svarbūs.
Jeigu su kaimynu daugiabutyje neišeina susidraugauti, tai bent riboji konfrontaciją. Jeigu kaimyninės šalys tiek skirtingos, kad negali priklausyti vienai sąjungai, tuomet protinga būtų bent jau mažinti konfliktiškumą. Atrodytų, tai elementari diplomatijos abėcėlė, bet kol kas laimi politinės mitologijos schemos. Dairykimės tų, kurie iš to kraunasi politinį kapitalą.
Algirdas Paleckis yra Socialdemokratų frakcijos Seime narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
