Vos atsiliepęs telefonu Algirdas džiugiai pasakoja, kad jau nuo pavasario naudojasi keltuvu: „Įsirengiau keltuvą savo lėšomis ir visą vasarą jau galėjau naudotis, o savivaldybė žada kompensuoti, stoviu eilėje kompensacijai gauti.“ Algirdas pasakoja, kad savivaldybės darbuotoja buvo labai geranoriška – nors buvo karantinas, surinko komisiją, jos nariai, atėję po vieną, kaip leido karantino taisyklės, apžiūrėjo, ar tikrai daugiabutyje gyvenančiam Algirdui reikalingas keltuvas, o patį keltuvą užsakė Austrijoje.
„Tokia galimybė – įsirengti keltuvą savo lėšomis ir paskui gauti kompensaciją – atsirado vos prieš dvejus metus, aš apie ją sužinojau atsitiktinai, iš žiniasklaidos“, – pasakoja Algirdas. Paklaustas, kaip versdavosi anksčiau, pasakoja, kad nors gyvena pirmajame daugiabučio aukšte, norint patekti į jo butą reikia įveikti 8 laiptelius, tad jam tekdavo naudotis „lietuvišku liftu“ – pasikviesti du vyrukus, kad jį kartu su vežimėliu nukeltų tais laiptais, tada persėsdavo į elektrinį vežimėlį ir pradėdavo savo keliones.
„Aną vasarą per 700 kilometrų esu po Alytų suvažinėjęs. Šiemet virusas keliones apkarpė“, – sako alytiškis. Jis mažai ką galėtų prikišti miestui dėl naujų šaligatvių, o senieji, žinoma, problemėlių kelia. Įvažiuoti į naujus pastatus nėra sudėtinga, į teatrą galima nesunkiai patekti, savivaldybės pastate yra liftas, bet yra daug vietų, kur prievažos padarytos atsainiai – prievaža lyg ir yra, o užvažiuoti neįmanoma.
„Negaliu per daug skųstis, Alytuje per tą porą dešimčių metų, kai čia gyvenu, vežimėliu judantiems daug kas pritaikyta. Gaila, kad kirpyklos nepritaikytos, mane kerpa vestibiulyje“, – priduria Algirdas. Čia pat prisimena ir poilsį Šventojoje: „Būdamas Šventojoje matau, kad yra daug vietų, kurias būtų nesunku pritaikyti neįgaliems, tik geranoriškumo reikia.“
Padėjo sau ir daktarams
Algirdas į Alytų iš Šilutės persikėlė jau po jį ištikusios traumos. Alytuje gyveno jo mama, brolis – tapus neįgaliam norėjosi gyventi arčiau savų. Nelaimė Algirdą ištiko prieš 40 metų, rugpjūčio 17-ąją. Gražią vasaros dieną jaunas vyras, norėdamas atsigaivinti, šoko į Nemuną ir atsitrenkė į smėlėtą ežero dugną. Smūgis nebuvęs stiprus, bet to pakako...
Atsipeikėjęs ligoninėje Algirdas negalėjo pajudinti nei kojų, nei rankų. Ir taip kelis mėnesius. „Tikrosios padėties tuo metu nesuvokiau“, – prisimena vyras ir pasakoja, kad jo tėvas, būdamas vyresnio amžiaus, buvo patyręs sunkią traumą – per jį persiritęs rąstas sulaužė stuburą juosmens ir krūtinės srityse, bet jis atsigavo, jau po pusės metų vaikščiojo, kad ir su ramentais, o vėliau vėl sunkius darbus statybose dirbo.
Algirdas iš pradžių tikėjo, kad greitai pakils, vylėsi, kad tai nutiks per dvi savaites. Manė, kad jeigu užtruks, tai teks išeiti akademinių atostogų, nes tuo metu studijavo Budapešto technikos universitete. Du kursus jau buvo baigęs Vilniaus inžineriniame institute, vėliau pasimokęs Budapešto tarptautiniame kalbų institute buvo priimtas į antrą Budapešto technikos universiteto kursą. Bet į universitetą Algirdas nebegrįžo.
„Ligoninėje praleidau 10 mėnesių, medikai gydė, darė masažus, mankštino, bet dirbau ir pats“, – sako pašnekovas ir prisimena kojas per dieną iškeldavęs po tūkstantį kartų: „Virš lovos buvo metalinis strypas, ant jo skridinėlis, į jį įstatytos kilpos kojoms ir rankoms. Įsivaizduodamas, kad pats keliu, kilnojau kojas, dirbau su gumomis. Niekas neparodė, nepaaiškino metodikos, dirbau, kaip išmaniau, pats pratimus susigalvodavau.“
Vyras pradėdavo mankštintis vos prabudęs. Prie lovos galo buvo pririšta virvė, jis sukišdavo rankas į kilpą ir tempdavosi. Sustiprino rankas, bet dabar mano, kad galėjo padaryti daugiau – tuo metu nepaklausė daktaro patarimo skaičiuoti kapeikas ar žaisti su degtukais: „Man atrodė – kaip aš, rimtas vyras, nesąmonėmis užsiimsiu. Dabar manau – reikėjo. Pirštus būčiau lavinęs, tada ir grįžtamasis ryšys būtų buvęs.“
Tai išgirdusi nusistebiu – juk Algirdui taip puikiai sekasi dirbti kompiuteriu, o jis sako, kad spausdina ne pirštais: „Susigalvojau naudotis pieštukais, kurių gale yra trintukas: įsispraudžiu tarp pirštų ir spaudau klavišus, trintukai nuo klavišų neslysta. Tačiau jie gana greitai susinaudodavo, tada atradau guminius antgalius, uždėjau ant pieštukų ir iki šiol taip rašau.“
1887 m.
1934 m.
1959 m.
Žurnalistas ir vertėjas
12 metų Algirdas rašė žinutes į „Respublikos“ laikraštį: atsikelia ryte ir skambina į kultūros įstaigas, įmones, o vėliau savo žinutes padiktuoja „Respublikos“ žurnalistui. Kartą per mėnesį net 46 žinutes buvo parašęs. Dirbo laikraštyje, kai gyveno Šilutėje, o vėliau – ir persikėlęs į Alytų. Kai laikraštis to puslapio atsisakė, Algirdas nusprendė pasinaudoti vengrų kalbos žiniomis: „Pajutau tuštumą, reikėjo ją kuo nors užpildyti, o vengrų kalbos nebuvau užmiršęs, skaitydavau, ką turėjau, vengrų kalba, klausydavausi radijo.“
Pašnekovas pasakoja pasiėmęs Nobelio premijos laureato Imrės Kerteszo knygą „Be likimo“ ir pamėginęs versti. Prieš tai pasikalbėjo su draugu iš Vengrijos, o šis pasakė: „Rimtą medį imi kirsti, tekstas labai sunkus.“
Algirdas perspėjimo neišsigando, pabandė vieną skyrių, sekėsi neblogai, ėmėsi kito. „Per pusę metų ir išverčiau. Per 8 darbo valandas išversdavau 10–12 puslapių“, – sako pašnekovas. Išvertė lyg ir dėl savęs, bet paskui sumanė leidykloms siūlyti. Kreipėsi ne į vieną leidyklą, bet joms atsisakius Algirdo bičiuliai parėmė knygos leidimą. Išleista knyga pritraukė tiek daug skaitytojų, kad greit dingo iš knygynų, o už vertimą Algirdas Šilutėje gavo net premiją.
Tada Algirdas išvertė Laszlo Lorinczo detektyvinį romaną „Paskutinis Šivos šokis“, vėliau pagal jo išverstą Israelos Margalit pjesę Valstybiname Vilniaus mažajame teatre pastatytas spektaklis „Trio“. „Spektaklį statęs vengras norėjo, kad išversčiau iš vengrų kalbos, nors pjesės autorė – amerikietė“, – sako pašnekovas. Priešaky – naujos knygos vertimas: „Užimtos mano dienos, darbų ir planų – daugybė.“
Kaip nusiteiksi, taip ir bus
Vyras prisimena, kad po nelaimės vienas profesorius apie jį pasakė: „Pagulės 10–15 metų lovoje ir numirs“. „To profesoriaus jau nebėra gyvo, o aš vis krutu“, – juokauja Algirdas.
Jis sako, kad jam tuomet norėjosi išgirsti raginimą sportuoti, norėjo sau įteigti, kad sugebės gyventi oriai. „Kaip nusiteiksi pirmais metais po traumos, taip ir bus“, – įsitikinęs vyras. Jis liūdnai prisimena, kad tada, prieš 40 metų, negalią turintys žmonės buvo tiesiog nurašomi. „Tuo metu ir neįgaliųjų vežimėlių nebuvo, aš už pirmą sulankstomą vežimėlį sumokėjau 260 rublių, o mano pensija buvo 70 rublių“, – prisimena Algirdas. Jis dėkingas giminėms ir studijų draugams, kurie jį palaikė ir yra šalia iki šiol. „Draugai nuveža mane į Šventąją, ten pritaikytas dušas, tualetas, galiu ten vasaroti kiek tik noriu. Šią vasarą prie jūros išbuvau kone mėnesį“, – su dėkingumu pasakoja pašnekovas.
Algirdas gyvena vienas, bet turi daug pagalbininkų. Jau keleri metai vyksta projektas „Integruota pagalba namuose“ – slaugos darbuotojai namuose gali atlikti tyrimus, o socialiniai darbuotojai padeda apsirengti, paruošia maistą. Projektas iš pradžių finansuotas Europos Sąjungos lėšomis, o vėliau projektą turėjo perimti savivaldybė ar vyriausybė. Algirdas tiksliai nežino, kas skyrė pinigų, bet projektas tęsiasi. Jis sako, kad maistą ir pats gali pasišildyti, bet keldamasis iš lovos buvo porą kartų iškritęs, tad panašios situacijos truputį prisibijo, todėl už pagalbą yra labai dėkingas.
Automobilio Algirdas nevairuoja, po miestą važinėja elektriniu vežimėliu. „Ankščiau nesuprasdavau, ar į mane žiūri, ar į vežimą“, – juokauja vyras, vėl prisiminęs laikus, kai neįgaliųjų vežimėlių buvo labai mažai. Dabar tai jau įprasta, tik jam būna skaudu, kai išgirsta mažylį savo mamos klausiant, kodėl toks dėdės vežimas, o ji, užuot ką nors paaiškinusi, čiumpa vaiką už rankos ir suka į šoną. O kodėl su vaiku nepasikalbėjus, kodėl nesupažindinus? Juk nelaimė gali nutikti kiekvienam.
Algirdas sako pažįstąs žmonių, kurie ištikus traumai kaltina visą pasaulį, graužia save ir artimuosius, bet nedaro nieko, kad geriau jaustųsi. „Kas iš tų kaltinimų? – klausia pašnekovas. – Mano galimybės pasikeitė, maratono bėgti negaliu, bet tai nereiškia, kad negaliu daryti kažko kita, dirbti.“ Iš tiesų jis sako nesuprantąs, kur tas jo laikas išteka: „Tiek darbų, reikalų – tik spėk visus nuveikti.“
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
