Gimę alkoholikų šeimoje, broliai augo smurto bei įvairių priklausomybių perpildytoje aplinkoje. Ir nors tėvas jų nemušė, tačiau sukrečiantis vaizdas, matant skriaudžiamą mamą ir suvokimas, kad esi tik vaikas, kuris niekaip negali pasipriešinti neteisybei – iki šiol giliai įsirėžęs su žurnalistu bendravusio Algirdo atmintyje.
„Ar pykstame ant savo tėvų?“ – Algirdas pats paklausia ir čia pat atsako: „Ne, jie patys tiesiog neturėjo socialinių įgūdžių. Mūsų mama taip pat augo vaikų globos namuose, o tėvas dalį savo gyvenimo praleido kolonijoje.“
Būtent karti gyvenimo realybė priverčia Algirdą ištarti žodžius, kad globos namuose pasitaikė sunkių momentų, bet tuomet broliams ten būdavo geriau nei tėvų namuose. Tiesa, net ir gyvenant tuometiniuose Alytaus vaikų globos namuose dvynių ir tėvų ryšys nebuvo nutrūkęs. Jie sugrįždavo namo savaitgaliais ir per šventines dienas.
Gyvenimas nuolatinėje baimėje
Nors vaikystė prabėgo dar sovietmečiu, tačiau Algirdas puikiai prisimena tuos laikus. Anot jo, atrodo, kad turėtų mažai ką prisiminti, bet buvo tiek daug sunkių momentų, kurie giliai įstrigo ir iki šiol išliko dabar jau suaugusio vyro atmintyje.
„Tie prisiminimai yra tarsi cunamis, kuris grįžta su psichologinėmis pasekmėmis. Mūsų tėvai jau tada turėjo problemų su priklausomybėmis. Aplinkui buvo ir narkotikų, ir seksualinio pobūdžio akcentų, t. y. suaugusių dalykai, kurie buvo matomi vaikams.
Matėme muštynes dėl neaiškių priežasčių, gyvenome nuolatinėje baimėje. Kai namuose vykdavo šventės, tada galėjai tikėtis ir tam tikrų pasekmių, kurios mums vaikams pereidavo į baimę, nepasitikėjimą, įtampą“, – atvirai pasakoja Algirdas.
Vyras prisipažįsta, kad 1-2 klasėje, kai dar gyveno pas tėvus, jie lankė mokyklą nemokėdami nei rašyti, nei skaityti. Todėl drąsiai teigia, kad nepaisant to, jog globos namuose buvo sunkių momentų, tačiau tuo metu jiems ten būdavo geriau nei gyventi su tokiais tėvais. Ir čia pat priduria, kad jie su broliu ant savo dabar jau mirusių gimdytojų pykčio nelaiko.
„Teko girdėti, kad tėvas tarnavo sovietų armijoje ir galimai dalyvavo operacijoje Afganistane. Todėl nieko keisto, kad jis turėjo psichikos problemų. Nuolat mušdavo mamą, jam užeidavo haliucinacijos.
Dabar tėvo gyvo jau nebėra, bet galiu pasakyti, kad jis nemokėjo elgtis su vaikais ir mus auginti. O globos namuose ta priežiūra atsirado, gyvenimas tam tikra prasme palengvėjo. Tiesa, tėvų teisės niekada iš jų nebuvo atimtos, todėl savaitgaliais ir švenčių dienomis lankydavomės pas tėvus.
Mes turėjome tą ryšį su tėvais. Žinoma, kai grįždavome savaitgaliais ar švenčių dienomis, tai tų švenčių neturėdavome. Kai man buvo 1 metai ir 4 mėnesiai, nukritau iš 5 aukšto. Mokiausi pagal specialią programą. Mokykloje sulaukdavau patyčių. Tikrai nėra lengva, kai ateini į trečią klasę ir nemoki skaityti“, – pasakoja pašnekovas.
Bet čia pat niūrų gyvenimo etapą menantį pasakojimą Algirdas keičia pozityvu: „O šiuo metu esu mokslų daktaras. Norėjau įrodyti sau, kad galiu. Gyvenime iš paskos ėjo tas šleifas, nepasitikėjimas, kad esu neraštingas ir dar kvailas. Daug kartų man tai buvo kartojama. Ir tą įveikiau.
O brolis Remigijus šiuo metu yra docentas bei jau dairosi profesoriaus laipsnio. Kaip bus, pamatysime. Bet faktas, kad iš dugno kilome dėl to noro įrodyti, padaryti. Ir kalbu ne tik apie meną.“
Algirdas perduoda svarbią žinutę visiems žmonėms, kurie jaučiasi „nurašyti“: „Viskas yra jūsų rankose. Taip, reikia daug pastangų, noro. Su broliu stodami į Dailės akademiją neturėjome nei pinigų, nei garantijų. Bet geri žmonės mums padėjo, jie matė, kad stengiamės, jog rezultatai geri. Tad jei stengsiesi, būsi sąžiningas, visada atsiras, kas padės.
Mūsų atveju buvo išskirtinis atvejis, kai teismas nusprendė, kad štai, studijuoja du globos namų jaunuoliai. Buvo prašymas, kad mums suteiktų tokią pačią išmoką, kaip ir tiems vaikams, kurie oficialiai buvo paimti iš tėvų. Taip gavome finansavimą ir esame dėkingi žmonėms, kurie padėjo ir prisidėjo.“
Globos namų realybė
Paprašytas papasakoti apie gyvenimą vaikų globos namuose, Algirdas su tuo pačiu nuoširdumu ir atvirumu lieja vieną sakinį po kito:
„Tuo metu ten buvo labai daug vaikų. Man atrodo, kad Alytuje tie globos namai buvo vieni iš didžiausių. Gal apie 160 vaikų. Todėl nieko keisto, kad ten virdavo nuolatinis veiksmas. Daug vaikų ateidavo iš destruktyvių šeimų, jie žinojo, ką reiškia muštis.
Tikrai buvo sudėtingas etapas. Tuo metu išvengti konfliktinių situacijų neturėjome galimybės. Šeimose, kur auga keli vaikai, konfliktų neišvengiama. O kai jų beveik 200 vienoje vietoje... Buvo sudėtingas psichologinis klimatas, daug įtampos.“
Algirdas prisimena, kaip ateidavo į valgyklą, kur vaikų, jiems skirtose lėkštutėse, laukdavo išdalintas maistas. Nors kiekvienam būdavo paskaičiuotas maisto kiekis, tačiau vaikai pirmiausia skubėdavo susitepti savo sumuštinius, o tik tada pradėdavo valgyti. „Stebėdavausi dėl to, juk niekas nepaims, visiems skirta norma. Bet jautėsi toks nepasitikėjimas savo nauju broliu ar sese“, – prisimena Algirdas.
Pašnekovas sutinka, kad jam buvo lengviau nei daliai kitų vaikų, nes šalia visada būdavo brolis Remigijus:
„Jaučiausi ne toks pažeidžiamas. Visada šalia buvo brolis. Buvome arti vienas kito. Kartu darydavome namų darbus, užsiimdavome veiklomis. Tai padėdavo neužsidaryti, bendrauti. Galėdavai išlikti pailsėjęs, guvesnis. Buvome komanda.
Globos namuose turėdavai galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Jei kažką ne taip padarydavai, tai nuo vyresnio vaiko galėdavai gauti ir per ausį. Mūsų su broliu neišskyrė po skirtingas grupes.
Mažiau pasisekė tiems, kurie turėjo jaunesnį brolį ar sesę, tais laikais vaikus atskirdavo pagal amžių. Vėliau situacija pasikeitė. Džiugu, kad su laiku prasidėjo ir specialių poreikių vaikų integracija.“
Vadino kalėjimu arba Vietnamu
Gyvenimas globos namuose toli gražu nebuvo iš lengvųjų. Algirdas mena, kad vaikai globos namus lygindavo su kalėjimu, kartais juos vadindavo Vietnamu:
„Sakydavome, kad globos namuose yra kaip kalėjime ar Vietname. Čia būdavo griežtos taisyklės, išeiti niekur negalėdavai. Jei prisidirbdavai, sulaukdavai atitinkamos bausmės. Tarp vaikų taip pat galiojo tam tikros taisyklės. Kažkas kažkam turėdavo atnešti batus, dar kažką už kitą padaryti. Vaikai rūkydavo, gerdavo.
Kiti už cigaretes dirbdavo. Išplaudavo kambarį, išskalbdavo kojines. Tikrai kaip kokiame kalėjime, galiojo tokios taisyklės. Jei turėdavai kažko daugiau nei kiti, tai už saldainį ar kokį skanėstą atsirasdavo, kas padarys darbą už tave. Aišku, gyvendamas vienoje grupėje, susibendraudavai, neleisdavai skriausti draugų.“
Aiškėja, kad tuo metu nemažai konfliktų kildavo tarp vaikų globos namų auklėtinių ir miesto vaikų.
„Sunkiausia būdavo ne tarpusavyje, o kai susidurdavo miesto vaikai ir globos namų auklėtiniai. Į mus žiūrėdavo kreivai, sakydavo, kad mes globos namų vaikai, todėl su mumis nereikia bendrauti. Jei miesto vaikas sumušdavo kokį globos namų auklėtinį, tai visi susivienydavo, neleisdavo skriausti. Iš tos serijos – „aš galiu spardyti, bet tu tikrai ne“. O jei vyresni vaikai patekdavo į globos namus, tai jie būdavo itin destruktyvūs. Jei nori suprasti vaiką, pažiūrėk iš kokios aplinkos jis ateina. Bet globos namuose tikrai būdavo ir gerų, talentingų vaikų“, – pasakoja Algirdas.
O ar jie su broliu pažeisdavo globos namuose galiojusią griežtą tvarką? „Tikrai taip. Su broliu augome destruktyvioje aplinkoje, mums taisyklės neegzistavo. Mes nuolat pažeidinėdavome taisykles. Nusičiurkšti už medžio mums buvo ne problema. Bet patekus į vaikų globos namus paaiškėjo, kad taip negalima.
Sulaukdavome bausmės – stovėdavome kampe ar eidavome gultis pietų miego. Būdavo paimdavai kito vaiką piešimui skirtus lapus, tai paaiškėjo, kad ir to daryti negalima. Atrodo, kad norėjai kažko gero, nupiešti kažką, o už tai gavai pylos. Būdavo ir sumušdavome kažką su broliu. Tikrai ne paslaptis. Jei brolis mušdavo ir matydavau, kad susitvarko, nieko nedarydavau, neidavau padėti (juokiasi – aut. past)“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Algirdas neslepia, gyvenant vaikų namuose pasitaikė momentų, kai su broliu slydo ir į kairę pusę: „Eidavai naktį jaunuolių grupėje, kuri ieškodavo, ką sumušti. Patys nemušėme, tik stebėjome, bet trumpam buvome papuolę į tokią aplinką. Jie kabinėjosi prie žmonių. Tada paaiškėjo, kad nelabai pažįsti artimo rato draugus.
Taip pat matydavai, kaip jie vagia. Nesuprasdavai, kad būdamas kartu tampi to dalimi. Bet neįskųsi juk draugų. Mes patys su broliu stoties rajone prašydavome išmaldos, pinigų. Būdami visiškai maži, dar prieš patekdami į globos namus.“
Daug kas nori pamiršti
Algirdas pasakoja, kad tikrai ne visi vaikų globos namų auklėtiniai nueina šunkeliais: „Turime draugę, kuri kartu su manimi ir broliu baigė Dailės akademiją. Ji dabar dirba Vokietijoje. Buvo kas į kolegijas įstojo. Yra sėkmingų atvejų.
Bet yra ir kalėjimas, dar kartą kalėjimas ir panašiai. Buvo ir prievartautojų, ir pedofilijos atvejų. Tačiau norisi paminėti tuos draugus, kurie susikūrė gyvenimą. Kas dirba masažistais, kas odos specialistais, kas siuvėjais. Bendraujame su kai kuriais iki šiol.“
Anot Algirdo, daug kam iš vaikų globos namų norisi pamiršti praeitį. „Ta tema yra jautri, ne visi nori prisiminti. Tokia galiojanti stigma – lyg tu esi kaltas, kad ten buvai, lyg esi atsakingas už savo tėvų poelgius. Mes nepykome ant tėvų, kad atsidūrėme globos namuose. Tėvas mūsų nemušdavo. Bet mamą skriausdavo. Matydavai psichologinį smurtą, o negalėdavai padėti mamai, nes buvai per mažas. Bet tėvai mus mylėjo taip, kaip mokėjo“, – tikina Algirdas.
Vyras teigia, kad didesnė nostalgija vaikų globos namams apėmė tik po kurio laiko. Tame pastate globos namų nebeliko, bet prasidėjus karui, ten buvo apgyvendinti ukrainiečiai. Pamatęs žurnalistų reportažus iš tos vietos, Algirdas teigė prisiminęs kiekvieną rodytą kambarį, kiekvieną kampelį.
Pokalbio pabaigoje paklaustas, kiek jo su broliu kūryboje atsispindi šeimoje, o vėliau ir vaikų globos namuose įgytos patirtys, Algirdas neslepia – atsispindi beveik viskas: „Mūsų menas paremtas autobiografiškumu. Todėl jame atsispindi beveik viskas. Daug draugų, mūsų istorijos, likimas. Atveriame tas žaizdas. Daug kas galvoja, kad verkšlename, dar kažką, bet taip nėra. Neturėjome ir neturime tikslo, kad mūsų kažkas gailėtųsi, mes siekiame įkvėpti žmones. Norime perduoti žinutę, kad viskas yra jūsų rankose.“
Daugiau sukrečiančių gyvenimo dramų, kurių epicentre atsiduria vaikai, pamatykite Edmundo Malūko romano motyvais kurtame draminiame seriale „Šiukšlyno žmonės“, kurį nuo sausio 24-sios, galima pamatyti tik per „Go3“ televiziją.
