Labai ilgas ir labai piktas V. Radžvilo rašinys „Aukštojo mokslo „reforma“: naikinantis globalizmo gūsis” palieka slogų įspūdį.
Autorius pripažįsta, kad esama aukštojo mokslo sistema yra „atgyvenusi ir neefektyvi”, tačiau jis piestu stoja prieš mėginimus ją reformuoti artinant jos funkcionavimo būdą prie rinkoje vyraujančio principo. Tas principas yra visiškai paprastas: nori gauti paslaugą, mokėk jos kainą. Toks principas, žinoma, yra nesuderinamas su nemokamo aprūpinimo tvarka – kai paslaugą gauna vieni, o už ją moka visi kiti. Būtent šis gavėjo ir mokėtojo nesutapimas (atskyrimas) sukelia tipišką nemokamų paslaugų problemą: jų kokybės smukimą ir jų brangimą. Visuomenė moka vis daugiau už vis prastesnę paslaugą.
Reformatoriai netgi nesiūlo įvesti pilnai mokamo mokslo. Siūloma tik sudaryti prielaidas kainai atsirasti (be kainos nėra informacijos efektyviai veiklai). Taip pat siūloma, kad jeigu jau valstybė skiria finansus studijoms, tai tie finansai turėtų būti kontroliuojami studentų. Kaip sakė Miltonas Friedmanas, situacija, kai žmonės savo naudai leidžia kitų žmonių pinigus, nors ir neorientuota į taupumą, bent jau yra labiau orientuota į gerą rezultatą. Dabartinė situacija studijų sistemoje, kai žmonės kitų naudai leidžia kitų žmonių pinigus, netenkina net šio minimalaus reikalavimo.
Destruktyvi „nemokamų pietų” logika yra seniai ir ne kartą atskleista. Tačiau visada atsiranda žmonių, negalinčių ar nenorinčių ją suprasti. Jiems ji atrodo pritempta ir melaginga. Neatsitiktinai rinkos kritikai yra linkę galiausiai griebtis sentimentalių ir, jų manymu, moralinių argumentų mėgindami parodyti, kad laisvoji rinka griauna žmonių solidarumą arba kad jos šalininkams rūpi tik turtuolių interesai. Tokie kritikai įsivaizduoja giną paprastą žmogų nuo jį išnaudojančios sistemos ir nuo jos apologetų melo, tad jie puola rinką ir jos gynėjus su teisuolišku pykčiu.
Deja, būtent tokią poziciją užima mūsų autorius. Jis siekia ne tik sukritikuoti, bet ir demaskuoti aukštojo mokslo reformos šalininkus, pirmiausia, Lietuvos laisvosios rinkos instituto „ekspertus”. Kabutės autoriaus tekste įtaigoja, jog tie ekspertai yra pseudoekspertai, apsimetėliai, akių dūmėjai. Demaskavimas visada remiasi prielaida, kad demaskuojamasis slapstosi po kauke, kad jo žodžiai skiriasi nuo jo tikrųjų ketinimų. Demaskuotojas permato klastą ir atskleidžia ją visuomenei. Demaskavimas skiriasi nuo normalios kritikos, kuri mėgina atskleisti ir parodyti klaidas. Sėkminga kritika atskleidžia kritikuojamojo neišmanymą ir intelektinį silpnumą; sėkmingas demaskavimas atskleidžia jo nesąžiningumą ir piktus kėslus.
Siekdamas sutriuškinti reformos šalininkus autorius naudoja abi taktikas: kritikuoja juos dėl neišmanymo, o pritrūkdamas argumentų griebiasi demaskavimo. Antai laisvosios rinkos teoretikai kritikuojami dėl to, jog jie neįvertina arba nesuvokia „nelauktų padarinių efekto”. Keistas kaltinimas tiems, kurie nuolat pabrėžia galimą ketinimų ir rezultatų neatitikimą, ypač kalbant apie valdžios gerus ketinimus. Keista ir tai, kad šią elementarią tiesą autorius vadina „viena sunkiausių socialinių mokslų problemų”. Ar tai reikia suprasti taip, kad vieną dieną ši problema bus išspręsta ir mūsų ketinimai niekada nesiskirs nuo rezultatų? Užimsime Dievo vietą?
Laisvosios rinkos šalininkai kaltinami dėl to, kad jiems „visuomenė yra mechaninė individų sankaupa”. Tai yra įprasta laisvosios rinkos kritikų klišė, nors iš jos šaipėsi jau Adamas Smithas.
Autorius teigia, kad mokamas mokslas ir studento pasirinkimas negarantuoja teisingo pasirinkimo ar produkto kokybės. Visiška tiesa. Tačiau pasirinkimas bent jau suteikia šansą gauti tai, ko norima pasiunčiant įtikinamą žinią apie savo preferencijas paslaugos teikėjui. Ar tokį šansą suteikia nemokamas mokslas ir studento pasirinkimo nebuvimas?
Autorius įtikinėja, kad „mokumas” yra blogas atrankos į aukštąsias mokyklas kriterijus, nes yra „abstraktus”. Reformos autoriams priskiriama tezė, kad stojimo į aukštąją mokyklą kriterijumi nebebūtų egzamino rezultatai. Tačiau taip ir nepasakoma, koks būtų „konkretus” atrankos kriterijus ir ar egzaminų rezultatai yra tas konkretus kriterijus.
Reformos šalininkai kaltinami dėl to, kad viską vertina vien pinigais. Kaltinimas neturi pagrindo. Atvirkščiai, kaip tik reformos priešininkai mano, kad viskas yra gerai ir kad trūksta tik pinigų. Reformatoriai tik primena elementarias tiesas, kad gėrybės kainuoja, kad už „nemokamas“ gėrybes kažkas turi mokėti ir kad papildomos pinigų injekcijos į ydingą sistemą nieko gero neduotų.
Žodžiu, atrodo, kad autoriui nepriimtina pati laisvosios rinkos idėja – kad norėdamas paslaugą gauti, turi už ją mokėti. Tačiau pripažinęs, jog nemokamo mokslo sistema yra “atgyvenusi ir neefektyvi”, jis nepaaiškina, kokia būtų trečioji alternatyva.
Neturėdamas pozityvaus sprendimo ir, matyt, jausdamas savo kritinių argumentų silpnumą autorius griebiasi demaskavimo taktikos. Tariamai sukritikavęs laisvąją rinką jis vis dėlto kaltina reformos šalininkus dėl to, kad jie nori „įdiegti ne „laisvąją rinką”, o jos „pamėklę””. Kitaip sakant, kaltina juos dėl to, kad jie nėra tikrieji rinkos šalininkai, o tėra apsimetėliai ir kad siūlomoji reforma iš tikrųjų yra tik “AM sektoriui priklausančio turto nutekinimo į privačias saugyklas schema”.
Įtarumo pagautas autorius pradeda įžvelgti vis platesnes piktadarių pinkles. Pasirodo, jog laisvoji rinka yra tik „dirbtinis socialinės inžinerijos kūrinys”, o jos teoretikų postulatas, kad žmonės yra „savarankiški, protingi ir laisvi” yra tik „ditirambas” siekiant juos „apsvaiginti”. Išeitų, kad siekiant juos išblaivinti reikėtų juos įtikinti, jog jie nėra savarankiški, protingi ir laisvi. Autoriui „aiškėja, kad „laisvoji rinka” yra ne kuklus „laisvų ir lygiaverčių ekonominių mainų” mechanizmas, bet galingas socialinės inžinerijos ir – labai tikėtina – totalitarinio tikrovės valdymo ir naikinimo įnagis.”
Čia jau girdime Orwello naujakalbę: savanoriški žmonių mainai paslaugomis yra nauja žmonių pavergimo forma. Bėgdami nuo vilko – totalinės valdžios kontrolės – užsirovėme ant meškos – negailestingos rinkos. Kas gali mus nuo jos išvaduoti? Valdžia, tie patys “socialiniai inžinieriai”, kurie ją sukūrė? Išvaduotų spausdama “moralinius stabdžius”? O kas yra tie “moraliniai stabdžiai”? Autorius neduoda atsakymo, tad tenka manyti, jog tai būtų jo paties geros valios diktatas, užkertantis kelią laisvų mainų diktatūrai.
Galiausiai autoriui aiškėja net pasaulinis sąmokslas. Jam aiškėja, kad „nematoma rinkos ranka” yra tik įnagis „internacionalinės globalistų armijos” rankose. Ar tai reikia suprasti taip, kad nepavykus totalinės tvarkos įvesti atskirose šalyje, ją pagaliau pavyko įvesti pasaulio mastu? Kaip sako senas posakis, pasaulį valdo pinigai. Būtent neapykanta taip valdomam pasauliui visada buvo varomoji totalitarinių sąjūdžių jėga. Ir visur, kur jiems pavykdavo nuversti pinigų (rinkos) valdžią, jie atverdavo kelią savivalės (tironijos) valdžiai.
Dr. Algirdas Degutis, Kultūros, filosofijos ir meno instituto mokslo darbuotojas, LLRI asocijuotasis ekspertas
