Prieš keletą savaičių rašiau apie Algirdą Brazauską ir Išgelbėtojo mitą. Teigiau, kad jo populiarumas aiškintinas naudojimusi Išgelbėtojo mitu. Tačiau prisipažinsiu - tuomet rašydamas nesitikėjau, jog A. Brazauskas taip bus įsigyvenęs į šį vaidmenį. Arba turintis tokį nuostabų įvaizdžio specialisto talentą (prisiminkime, juk jis pradėjo nesibaigiančią šneką apie Lietuvos įvaizdį pasaulyje).
Išgelbėtojas atsiranda tuomet, kai visuomenę ištinka krizės. Jis apsireiškia kaip tas, kuris žino vaistus nuo visų ligų, kuris pažada išspręsti visas problemas. Jis veda paskui save tautą, ją saugo. Taip savo grįžimus į valdžią ir aiškino A. Brazauskas. Jis visuomet ateidavo tada, kai reikėdavo kažką “atstatyti”, “išsaugoti”. Pirmasis jo “atgimimas” buvo 1992-1993 metais, kai jis atėjo atstatyti tai, ką Landsbergis “sugriovė”. Dabar į politiką irgi sugrįžo, norėdamas grąžinti tvarką. Būtent toks sėkmingas jo pasirodymas reikiamu laiku ir leidžia jam užimti Išgelbėtojo poziciją.
Savo tokį įvaizdį Algirdas Mykolas Brazauskas bando bet kokiomis priemonėmis įtvirtinti. Tik taip galima suprasti jo aiškinimus apie katastrofišką Lietuvos padėtį. Prieš savaitę premjeras pareiškė, jog šalies ūkio padėtis yra daugiau negu bloga, nes valstybės įsipareigojimai viršija 20, o gal ir 30 milijardų litų. Ir tai kartojo visur ir visiems: Vilniuje kalbėdamasis su žurnalistais, Briuselyje diskutuodamas su įvairių organizacijų atstovais, ir tikriausiai apie tai dūsavo I. Paleičikui bemedžiodamas šernus.
Finansų ministerijos duomenimis, vidaus ir užsienio skolos - apie 13 milijardų litų. Ekspertai teigia, kad net jei Lietuva būtų įsiskolinusi 20 milijardų, pagal tarptautinius vertinimo kriterijus tai nereikštų kritinės būklės. Prezidentas V. Adamkus teigė, jog “faktai rodo, kad padėtis nėra tokia bloga, kaip kad šiandien bandoma politiškai ją pakreipti”.
Vis dėlto A. Brazauskas laikėsi savo. Toks atkaklumas netgi sukėlė nerimą tarp tarptautinių kredito reitingų agentūrų, kurios paklausė Finansų ministerijos, ar pateiktos žinios apie Lietuvos ekonominę ir finansinę būklę yra teisingos.
Iškyla klausimas - kodėl taip daro premjeras? Kodėl jis blogina savo šalies įvaizdį pasaulyje, nors prieš keletą savaičių ragino dešiniuosius baigti kalbas apie ekskomunistų atėjimą į valdžią, nes tai blogina Lietuvos įvaizdį. Atsakymas peršasi savaime: taip jis siekia įtvirtinti savo kaip Išgelbėtojo įvaizdį. Jis siekia įtikinti, jog atėjo laiku ir išgelbės šalį.
Savęs girti negali - tai nepatinka žmonėms. Tačiau galima juos priversti galvoti taip, kaip nori, kad jie apie tave galvotų. Tuomet tai bus jų nuomonė, vadinasi, tvirta ir nepajudinama. Taigi Brazauskas, negalėdamas apie save kalbėti kaip tą, kuris ims ir išgelbės šalį, bando įtikinti, kad dabartinė Lietuvos ekonominė padėtis yra bloga.
Beje, atkreipkime dėmesį, kodėl premjeras pasirinko skolų klausimą, o ne kitą rodiklį. Ne vien todėl, kad kiti ekonominiai rodikliai rodo situacijos pagerėjimą. O dar ir todėl, kad daugeliui Lietuvos žmonių, ypač pagyvenusių, skola reiškia pasaulio pabaigą. Mes vis dar mažai skolinamės - taip darome grynai dėl psichologinių priežasčių. Štai kodėl kalbėjimas apie milžiniškas valstybės skolos gali taip gerai psichologiškai paveikti paprastą lietuvį. Jei jau tiek prasiskolinome, tai mums tikrai “šakės”.
Jį įtikinus tokia bloga padėtimi (o ypač didžiuoju baubu - skolomis), vėliau išganingai bus galima pareikšti, kad padėtis gerėja, o skolos ne tokios didelės. Ir visai tai įvyko Algirdui Mykolui Brazauskui esant valdžioje. Ir visiems tai bus akivaizdu. Ir jo reitingai tik pakils. Ir visi lengviau atsikvėps: “Mes dar sykį išgelbėti”.
