Artėjančios Šv. Kalėdos nuteikia ramiems, geranoriškiems apmąstymams, todėl ir bandau pasidalinti gerais sumanymais su savo tautos žmonėmis. Praeinančiais metais bendraudami nagrinėjome mūsų gyvenimo tikrovės skaudulius, melo, neteisybės apraiškas, neišnykstančias iš mūsų gyvenimo. Neteisybė, skurdus, nepriteklių kupinas mūsų kasdienis gyvenimas slegia ir gniuždo ne tik kūną, bet ir sielą. Neleidžią atsiskleisti svarbiausiam Žmoguje, ką kūrėjas mums visiems suteikė – galimybės ir sugebėjimo Kurti. Per savo gan įtemptą, bet turinigą gyvenimą teko išgyventi įvairias patirtis, įgyti įvairiapusės gyvenimiškos išminties, ir tai leidžia man padaryti tam tikrus apibendrinimus. Tikrai, mūsų šalis ir jos žmonės istorijos virsmuose ne kartą buvo apgauti ir neatsakingų bei amoralių lyderių nuvesti klystkeliais. Bet šios karčios patirtys ir sugadinti žmonių gyvenimai neleidžia nuleisti rankų bei prarasti bet kokią viltį. Atvirkščiai - jie įpareigoja ieškoti išeities. Mane sukrėtė jauno mūsų bendrapiliečio Almanto labai nostalgiškas ir pesimistinis interviu Delfio internetiniame portale. Galima suprasti tą kartėlį ir nusivylimą, kurį jis patyrė grįžęs po mokslų iš Vakarų į Lietuvą. Kiek supratau, Tėvynėje vaikinas buvo apgautas ir vėl turėjo išvykti svetur. Viskas suprantama, ir daug teisingų žodžių išsakyta. Negaliu sutikti su pačiu esminiu teiginiu - kad Lietuva neturi ateities.
Lietuva turi ateitį ir labai gražią. Taip, tam reikia nemažai pastangų, bet viskas įmanoma. Mes, susibūrę į Tautos ateities forumą, esame nuveikę gana svarbų kūrybinį darbą – sukūrę naują Lietuvos ateites vystymosi modelį. Šio modelio esmė yra tame, kad jis grindžiamas ant mums dar neįprastų, bet pasaulyje plačiai diskutuojamų kelių esminių postulatų. Pirmas, tai išmintingas esamos realybės įvertinimas. O ją mes turime vertinti remdamiesi objektyviais tikrovės pažinimo metodais, kaip globalią pasaulinę krizę su keliomis esminėmis dedamosiomis. Tai dvasinė - moralinė vartotojiškos visuomenės krizė, kuri pasireiškia fundamentalių moralinių, etinių nuostatų ir klasikinių mūsų protėvių sukurtų tradicijų neigimu, jas pakeičiant menkaverčiais erzacais; finansinė - ūkinė krizė, kurios esminis bruožas, kad parazitinis, nieko nauja nesukuriantis bankinis - finansinis ir tarpinikavimo verslas, tapo didžiausių uždarbių šaltiniu; gamtosauginė arba katastrofiškai neracionalaus gamtos išteklių panaudojimo ir jų trūkumo krizė; institucinė pačios demokratinės santvarkos krizė, pasireiškianti neišpasakytais korupcijos mastais. Taip, tai labai rimta diagnozė, bet ją žinant, galima susitarti dėl gydymo.
Lietuva turi unikalią galimybę - nieko nelaukiant pasirinkti patį geriausią mūsų sergančios visuomenės esminį reformavimo kelią, ir tapti Europai ir likusiam pasauliui geru pavyzdžiu. Be to, taip elgdamiesi, mes „kažko“ nebesivysime, nesistengsime mėgdžioti, o eisime savitu raidos keliu, kuris ir atves mus į padorų bei geresnį gyvenimą. Po žodžiu “gersenį“ slepiasi ne tik materialinė gerovė, bet visa mūsų gyvenimo kokybė. Gyvenimo kokybę mes sutartinai turime traktuoti vienodai, nes tai labai svarbu bendrai veiklai. Siūlau šioje sampratoje apibrėžti mūsų materialinės, ir svarbiausia - dvasinės pilnatvės sampratą, kuri leidžia tiek atskiram individui, tiek ir visai bendruomenei, gyvenančiai šioje teritorijoje, tobulėti, gyventi, kurti, auginti vaikus ir jaustis laimingais. Privalėsime atsisakyti nieko nepasakančių ir niekur nevedančių materialinės gamybos rodiklių, pereinant prie universlių šalies gyvenimo kokybę apsprendžiančių kriterijų, kaip visuotinis laimės indeksas, pagrindinių poreikių patenkinimo pakankamumo, dvasinio - moralinio bei socialinio bendruomenės būklės vertinimo. Tačiau - tai būtų vėliau. Pirmas ir bene sunkiausias darbas - atsisakyti bet kokių dogmų, ar tai būtų komunistinės, ar kapitalistinės dar vadinamos laisvos rinkos. Gyvenimas jau su kaupu įrodė, kad jos veda į niekur. Ir viena, ir kita gimdo neatsakingus eksperimentus tiek su gamta, tiek su žmonėmis. Reikia ryžtingai šito atsisakyti. Girdžiu oponentų klausimą - o kas vietoj to? Tam tikrai yra labai rimta alternatyva. Kaip krikščionybė tapdama oficialiai Romos imperijos religija perėme labai daug pagoniškųjų religijų elementų, taip ir visuomenė per vieną dieną stebuklingai nepasikeis. Viskam reikia laiko, ypač socialiniams procesams. Todėl, pripažįstant privačią inciatyvą, ypač ekonomikos vystyme, turime ją plėtoti su esmine salyga: bet koks verslas privalo būti moralus ir atsakingas. Valstybė, kaip bendruomeninės valios reiškėja ir jos intereso gynėja, per valstybines institucijas griežtai, bet teisingai reglamentuoja ir reguliuoja privatų verslą. Ypač stipri kontrolė turi būti įvesta finasų – pinigų cirkuliavimo sferoje. Nebegali visuomenė toliau toleruoti parazitinių verslininkų fantastinių milijardinių uždarbių, tenkinant jų asmeninio gobšumo išauktą ego, daugumos gyventojų skurdinimo saskaita. Valstybė privalo tapti aktyvia ūkio vystymo dalyve ir nuosavybės savininke. Ji turi būti viena iš pagrindinių investuotojų į šalies progresą. Stambūs ūkio sektoriai kaip energetika, infrastruktūra bei mokslo ir aukštųjų technologijų pagrindu vystoma gamyba, turi būti valstybės nuosavybėje ir užtikrinti trejopą uždavinį: kurti darbo vietas; papidyti valstybės biudžetą ir užtikrinti šalies šiuolaikinį vystymąsi, paremtą naujausiais mokslo pasiekimais. Antras svarbus naujos gyvensenos elementas, tai ryžtingas atsisakymas taip liaupsinamos konkurencijos, kuri neišvengiamai sukelia visuomenės antagonizmą, skaldo visuomenę ir ją supriešina. Siūlome pereiti į darniai besivystančią – Kūrybinę visuomenę. Pati kūryba reikalauja bendradarbiavimo ir bendrų pastangų. Kūryba nėra tik individuali, ji savyje turi labai daug bendruomeniškumo. Turime pripažinti bendruomenės - kolektyvizmo naudą, nes esame socialūs individai ir egzistuojame sociume. Kūrybinė visuomenė, atmetusi nereikalingą perteklinę konkurenciją, konkurenciją vardan geresnio kasnio ar gersnės vietos kito saskaita, pereis į būtinumą diskutuoti, tartis ir susitarti. Vietoje vadinamo dirbtinio daugumos „buldozerio“, kuris dažnai per manipuliacijas virsta mažumos diktatu, sprendžiant bendras problemas pereisime prie konsensuso paieškos. Tarsimės ir susitarsime. Taip elgtis mus verčia ir mokslo diktuojami pasiekimai. Norint jais pasinaudoti, reikalingos sutelktos daugelio žmonių pastangos. Be to, nebegalima tyliai toliau kentėti tos neteisybės, kuri ypač subujojo Lietuvoje, kai daugumos bendru veiklos rezultatu dažniausiai pasinaudoja saujelė negabių, agresyvių, amoralių cinikų, apiplėšiančių dirbančiuosius. Net baisu stebėti, kaip gali XXI amžiuje egzistuoti tokia vergoviška neteisybė, kai darbdavių ir dirbančiųjų atlyginimai skiriasi iki 30kartų. Juk negali keli vadovai, kad ir kokie protingi bebūtų, sukurti visą, ar bent 90% pridėtinės vertės, kurią pasisavina. Kiek galime kentėti apverktinai mažus dirbančiųjų atlyginimus ir kitas socialines garantijas? Bendrai sukurtas produktas privalo būti teisingiau paskirstytas. Mes suprntame, kad visada bus turtingesnių, vidutinių ir skurdokai gyvenančių. Tačiau ši socialinė atskirtis turi būti padiktuota žmonių sugebėjimų, darbinio indėlio, jų išsilavinimo, o ne turtinio jų tėvų cenzo. Tai, sutikite, atsiduoda viduramžiais. Tarp kitko, todėl, kad mūsuose žmonės visose sferose vertinami ne pagal jų asmeninius nuopelnus, gabumus, kultūrą, padorumą, ir atsiranda tas miesčioniškas – poniškas - prastuomeniškas elgesys su savo bendrapiliečiais ir ypač su pavaldiniais. Atvirai reikia pripažinti - leidę nebaudžiamai vogti ir į valdžią įsileidę nusikaltėlius bei vidutinybes, turime apverktiną rezultatą, kai valdžia visiškai atitrūko nuo savo piliečių ir gyvena parazitinį gyvenimą, gindama saujelę tutuolių. Taip ilgai tęstis negali. Labai dideli darbai laukia sutvarkant mūsų valstybės teisėsaugą. Smulkiau tai apžvelgsiu kitame straipsnyje, mano esminė nuostata - kad valstybėje būtina panaikinti nebaudžiamumą. Turi būti įgyvendintas principas, kad už gerą darbą ar poelgį atsilyginama geru, už blogą - be išimčių baudžiama, ir baudžiama griežtai. Niekas neturi teisės savaliauti.
Labai svarbu visuomenėje atkurti dvasinių ir materialinių vertybių balansą. Mes buvome prievarta įstumti į vartotojiškos visuomenės santykius, į kuriuos mūsų politikai, nesugebėdami pamatyti jų laikinumo, ir toliau mus stumia. Kūrybinė visuomenė pareikalaus ir novatoriško požiūrio į visą mokslo, studijų ir profesijos įsigijimo procesą. Didžiausias šalies turtas yra išsilavinę ir kūrybingi žmonės, taip privalome ir ruošti savo jaunimą. Mokslas, žinių siekimas turi būti prieinamas kiekvienam nemokamai. Lygiai taip pat valstybė turi užtikrinti nemokamą gydymą ir svekatos priežiūrą, puoselėti sportą ir kultūrą. Šios sferos negali tapti pasipelnymo šaltiniu, brukant žmonėms pigią, vartotojišką pseudokultūrą. Didelė ir verta atskiro aptarimo yra žiniasklaidos, tvirkinančios ir kvailinančios žmones, vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje. Šiandieninėje Lietuvoje galioja pinigų cezūra, todėl visokių aferistų mintis spausdina, o mums sunku prasimušti su čia jums dėstomomis novatoriškomis ir perspektyviomis idėjomis, nes žiniasklaida nespausdina tokių straipsnių. Taip elgiasi todėl, kad jų savininkams oligarchams šios idėjos nepriimtinos, nes jos skatina žmones pradėti mąstyti. Jiems gi reikia tik darbo jėgos ir nemąstančių vartotojų. Jiems nereikia kūrybinės, mastančios visuomenės, nes tai gresia jų pelnų sumažėjimu. Tautos ateities forumas internete taf.lt visaip stengiasi propoguoti šias idėjas. Žmonės turi galimybę daugiau apie tai sužinoti, jeigu, apeinant oligarhų cenzūrą, internetu ir tarp pažįstamų platintume šiuos straipsnius. Mums labai reikia grįžtamojo ryšio, diskusijų, Jūsų pasiūlymų, pritarimo ar kritikos, vienu žodžiu – dialogo, kuriam ir kviečiame. O jam pasitarnautų Jūsų pagalba, skleidžiant, mūsų supratimu, epochines idėjas, galinčias tikrai nukreipti mūsų šalies vytymąsi teisingesne ir geresne kryptimi.
Algimantas Matulevičius
