Diana Jaunušaitė
Lietuvos žurnalistas, rašytojas, keliautojas, laidų vedėjas Algimantas Čekuolis šiauliečiams pristatė naujausią savo knygą „Iš ko šaiposi pasaulis“. „Sveikas žmogus visada šaiposi iš savęs. Nebijokite iš savęs pasijuokti, tuomet ir jūs būsite sveikesni, ir aplinkiniai linksmesni“, – vieno susitikimo su skaitytojais metu sakė jis. O vėliau A. Čekuolis „Šiaulių naujienoms“ išsamiau papasakojo apie kūrybą, vienatvę ir ateities pranašystes.
– Rašote dėl savęs ar dėl kitų?
– Dėl savęs rašiau tik vaikystėje. Tikras rašymas reikalauja 180 kartų didesnės įtampos, nei tu gali patempti. Todėl dėl savęs taip daryti neišeina, nebent penkias minutes. Rašymo tikslas – dialogas su skaitytoju. Kiekvieną parašytą eilutę aš gerai patikrinu. Ištariu balsu ar mintyse. Įsivaizduoju, personifikuoju, kad su kažkuo kalbuosi. Galbūt tai dėl televizijos, kurioje dirbu 18 metų. Neteisybė, kad rašant skaitytojas neatsako. Jis man atsako, kadangi aš pats esu savo knygų skaitytojas. Man irgi kyla klausimų, į kuriuos turiu atsakyti. Net dalyvaujant susitikimuose su skaitytojais, kur daug publikos, mažai kalbančių, tai vis tiek vyksta dialogas arba tiksliau multidialogas, kuris mane nepaprastai praturtina. Tuomet pirmiausia pradedi suprasti žodžio svarbą. Rašydamas žodžių pasikartojimus įsivaizduoji, o tokiame susitikime – pamatai. Kartais prisimeni, kas buvo labai nevikriai pasakyta, ar pamatai, kad kažką patingėjai perrašyti.
– Per kiek laiko parašote knygą?
– Kiekvienais metais parašau po knygą. Atrodo, oi koks aš darbštus – kasmet po knygą. Bet ar sunku parašyti tris puslapius per dieną? Ne. Mano norma – trys puslapiai. Kitą dieną aš juos perskaitau. Pagalvoju: oi koks idiotas tai parašė, ir mažiausiai du suplėšau bei lengva ranka išmetu. Vidutiniškai per dieną gaunasi vienas puslapis. Mažai? Ne, per daug – 362 puslapiai per metus. Svarbiausia nelaukti, kada ateis įkvėpimas. Įkvėpimas nėra blondinė fėja ilgomis kojomis, kuri nusileidžia ant tavęs ir tave apkabina. Svarbiausia parašyti bent pusę puslapio ir tuomet įkvėpimas ateina savaime. Žinoma, geriausias ankstyvas rytas, kai šviesi galva ir nereikia su kaimynu išgerti. Temų taip pat ieškoti nesunku. Turėk jautrią sielą, jeigu neturi – nusilupk odą.
– Kuria knyga didžiuojatės labiausiai?
– Galiu pajuokauti, bet iš tiesių knygos yra kaip vaikai. O kuris jūsų vaikas jums brangiausias? Jeigu jis šlubas arba turi kitą neįgalumą, tu myli dar labiau. Vis dėlto,vieną knygą galiu išskirti, tai „Šešios progos numirti“. Tačiau dabar aš ją matau kaip „invalidę“. Rašiau apie šešis atvejus, kai buvau ant mirties slenksčio. Vėliau priskaičiavau dar apie dvidešimt progų. Gyvenu aiškiai skolintame laike. Ši knyga man miela ne todėl, kad gražiai ar negražiai viskas parašyta. Bet todėl, kad tie atvejai, kuriuos aprašinėjau, man svarbūs, brangūs ir 100 proc. tikri. Tik gaila, kad ji jau parašyta ir nebegaliu perdaryti.
– Ar tiesa, kad žurnalistais dažniausiai tampa norintys būti rašytojais?
– Žurnalistika yra arčiausiai noro įvykdymo galimybės. Pirmą žinutę į Ukmergės rajono laikraštį parašiau, kai man buvo keturiolika metų. Tuomet pradedi labiau savimi pasitikėti. Pamatai, kad gali, turi ne pyplio, ne viščiuko balsą, bet truputį didesnį. Tai nereiškia, kad žurnalistas turi tapti rašytoju, ar rašytojas – žurnalistu. Aš neskirstau, ar gera žurnalistika yra rašytojo žodinė kūryba. Gera literatūrinė kūryba gali paveikti tautą lygiai taip pat, kaip gera žurnalistika. Čia prieštaravimų nėra. Galima būti ir pianistu, ir trimitininku, svarbu groti abiem instrumentais.
– Save laikote rašytoju ar žurnalistu?
– Į šį klausimą geriausiai atsakytų patys skaitytojai. Bet aš save labiau laikau žurnalistu, kadangi rašau apie tikrus, neišgalvotus dalykus. Pažiūrėkite, koks gyvenimas gražus. Tokių dalykų, kurie nutinka gyvenime, neišgalvosi. Jeigu tu tai žinai, jeigu tą patyrei ir rašai iš širdies, tada ir skaitytojui tokie tekstai patinka labiau. Faktai yra ne tik svarbiau, bet ir įdomiau, ir už širdies kabina labiau nei išgalvoti dalykai. Žmogui svarbu tik tai, kas gyvenime egzistuoja iš tiesų.
– Sako, kad skaitytojai ištroškę sensacijų. Pritariate?
– Skaitytojai ieško įdomybės, tai ko jie nežino. Sensacijų, juodųjų istorijų, sąmokslo teorijų laikosi žmonės, turintys šiek tiek nevisavertiškumo. Skaito tekstus apie tai, kad bus pasaulinis karas, astronominė arba vulkaninė pasaulio pabaiga. Tokiu būdu jiems ramiau laukti mirties valandos. Kaip priežodyje sakoma, kiekvienas žmogus apie kitus sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Taip ir čia apie gyvenimą sprendžiama iš savo taško. Aišku, sakyti, kad žmonės yra optimistai arba pesimistai, absoliučiai neįmanoma. Kiekvienoje tautoje yra tokių ir tokių. Kiekvienam žmoguje yra ir optimizmo, ir pesimizmo. Tuo tarpu manyje optimizmo yra daugiau. Optimizmu įkūnijau savo gyvenimą. Mano gyvenimas išsivystė taip, kaip turėjo.
– Ar popierinė spauda išnyks?
– Popieriniai žurnalai, knygos atlaikys, tik galbūt ne visi laikraščiai. Išmanioji technologija atrodo kaip tabletė, kaip mažas rankinukas moterims. Į juos galima sutalpinti tūkstančius tonų duomenų. Atsinešus į paplūdimį jie moderniai atrodo. Tačiau ten negali nieko pasibraukti, tai svetimas daiktas, gal tiesiog mes pernelyg pripratę prie popierinės knygos. Čia tas pat, kas lyginti įrašytą muziką su gyvu orkestru. Moderni technika viską labai gražiai sutalpina, bet man reikia ir dirigentą, ir jo veidą pamatyti. Aš bandžiau kelis kartus elektroninę knygą skaityti, bet tuojau pat numečiau į šoną.
– Kiek užsienio kalbų mokate?
– Moku kalbėti, skaityti ir rašyti lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, ispaniškai, angliškai, portugališkai. Neminiu vokiečių, prancūzų, nes čia truputį kitaip. Kai jau moki kelias pagrindines Europos kalbas, pradedi suprasti giminių, lizdų kalbas. Jeigu mokate lietuviškai, išvažiuokite į Latviją ir po mėnesio pradėsite kalbėti latviškai. Jei nors truputį mokate lietuviškai, rusiškai, lenkiškai – nuvažiavę į Ukrainą, manote, kad prapultumėte? Patikėkite, poryt jūs jau laisvai kalbėsite ukrainietiškai ir tam nereikės jokios „didelės galvos“. Romanų kalbos taip pat ne išimtis. Jei mokate vieną, juolab dvi romanų kalbas, tai lengvai išmoksite ir kitas.
– Kurios šalies gyventoju norėtumėte tapti?
– Jei turėčiau galimybę pasirinkti, kurioje šalyje gimti, pasirinkčiau priklausomai nuo to, kokiu norėčiau būti. Jeigu ramiausiu, kai sūrį pjauni ir žinai, kiek atpjausi bei kiek suvalgysi, tai rinkčiausi Šveicariją arba Švediją. Bet tai klaiki nuobodybė. Pagalvokite, kas būtų, jei nereikėtų rūpintis dėl duonos, dėl vaikų, dėl konkurencijos. Tuomet gyvenimas būtų neįdomus. O kur nenuobodu – tai Lietuvoje. Nurodyti, kurios šalies gyventojai labiausiai atsipalaidavę ir linksmiausi, gana sunku. Bet mano nuomone – ispanai. Ten netrūksta maisto, vyno, meilės, klimatas neblogas. Be to, normalūs ispanai į kitus nekreipia dėmesio, net nelabai tiki, kad yra kitas pasaulis.
– Ar niekada nesigailėjote dėl pasirinkto aktyvaus gyvenimo būdo?
– Ne. Aš dabar gyvenu sėsliai. Esu pririštas prie vienos gyvenamosios vietos. Turiu vieną darbą televizijoje. Knygų rašymas taip pat yra sėslus. Galima sakyti, aš sėsliai darau neramų darbą. Anksčiau labai daug ir ilgai būdavau vienatvėje. Kartais net tarp žmonių. Ypač brutali ji buvo studijų metais. Tačiau man ir dabar miela grybauti, irkluoti, sėdėti ant kelmo miške vienam.
– Galbūt žmonės vieni kitus šaudo, nes yra vieniši?
– Tokie žmonės yra egoistai, savanaudžiai. Jie tik nori savo šeimai, valstybei daugiau žemės, gamyklų ir t. t. Nesvarbu, ar kalbėsime apie Putiną, Staliną ar Hitlerį. Visi jie kovojo iš noro turėti daugiau. Jie išgyveno labai stiprius jausmus, manau, stipresnius nei vienatvė.
– Ką manote apie naują mūsų valiutą – eurą?
– Litas visus pastaruosius trejus metus buvo euras, tik kitais drabužėliais. Kainos padidėjo todėl, kad reikėjo jas suapvalinti. Negalima skaičiuoti vienas euras 87 centai, tai sunku. Žinoma, norėtųsi, jog ir uždarbiai panašiu procentu pakiltų.
Tačiau pažvelkime į situaciją iš kitos pusės. Euras tapo mūsų valiuta tam, kad išmokytų mus taupiau gyventi. Pažiūrėkite, parduotuvėse beveik žmonių nėra. Į keliones taip pat niekas nesirengia važiuoti. Euras žlugtų tik tuo atveju, jei žlugtų visa Europos Sąjunga. Nenorėkite šito. Prisiminkite, kurioje vietoje mes gyvename. Pažiūrėkite, kas greta mūsų. Aš nekalbu apie kaimynus, džiugu, kad Latvija mus broliais vadina.
Yra kitos grėsmės. Ne veltui Lenkijos, Vokietijos, Rusijos herbuose pavaizduoti ereliai. Ar mes ką nors galime padaryti be sąjungininkų? Absoliučiai nieko. Todėl geriau melskitės, kad euras nežlugtų.
– Ar ką nors savo gyvenime keistumėte?
– Gyvenime gailiuosi daug ko, bet jeigu grąžintumėte mane į tą žinių lygį, kuris buvo anksčiau, nieko nekeisčiau. Tikriausiai tą pačią klaidą padaryčiau ir vėl. Kaip ten bebūtų, esu laimingas žmogus. Aišku, man sarmata tai sakyti, nes aplinkui daug nelaimingų žmonių. Arba nežinančių, kas yra laimė, ar kad ją turi, bet man gyventi gera.
