Tai buvo 1998-aisiais. Po ilgų ir varginančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų paieškų, užtrukusių 10 metų, Lietuvos televizijos žvaigždė Alfredas Bumblauskas atrado nežinomą žemę – Ukrainą, kuri, kaip atsivėrė apstulbusio atradėjo protui ir akims, net Lietuvai kadaise yra priklausiusi. Atradėjas pavadino šį kraštą „Užmirštąja Lietuva“. Visa tai įvyko praėjus 506 metams po didžiojo Kolumbo Amerikos atradimo. Iškilusis lietuvis įrodė pasauliui ir ypač Lietuvai, kad ir šiais laikais įmanomi tokie stebėtini atradimai! Tik, deja, ne visi pripažįsta atradėjo teisę duoti nežinomai žemei pavadinimą. Atsiranda net tokių, kurie buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ima ir pavadina Didžiąja, o ne Užmirštąja Lietuva. Tikra netvarka!
Aš ne juokauju, o tik perpasakoju paties Ukrainos Atradėjo straipsnį – įvadą ukrainiečių istorikų paties A. Bumblausko prašymu parašytai knygai „Ukraina: Lietuvos epocha, 1320–1569“, kurios lietuviškąją versiją neseniai išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Kad būtų tiksliau, pateiksiu šias mintis ir autentiškais lietuviškojo Kolumbo žodžiais: „Juk tarpukariu net dėl Takų ir Vilniaus galėjome verkti tik iš tolo, nes net ir šie buvo tapę Lenkijos dalimi. Vėliau mintis galėjo nuklysti iki Krėvos, Lydos, tačiau Ukraina ir tada liko toli už šios atminties ribų. Todėl LDK paveldo paieškas jau šiais laikais ir buvome pavadinę „Užmirštosios Lietuvos“ paieškomis. Šį darbą su LTV laidomis pradėjome dar 1988 m. (Krėva, Nesvyžius, Gardinas, Naugardukas), šiek tiek vėliau jau „Būtovės slėpiniuose“ atsirado Palenkė (Supraslė, Tykocinas, Biala, Kodenis). Taip 1998–1999 m. atrasta Ukraina ir sukurtas 12-os TV laidų ciklas apie LDK pėdsakus joje (Luckas, Kremenecis, Podolės Kamenecas, Olyka, Oleska ir kt.) (...). LDK paveldo keliais šiandien jau sudaromi turistiniai maršrutai, vyksta naujų albumų leidyba ir kt., tačiau tarsi pradedama perlenkti lazdą – Ukrainoje matant ne „Užmirštąją Lietuvą“, o „Didžiąją Lietuvą“.“
Čia reikėtų kai ką paaiškinti. Kapitalinį kelių tomų albumą pavadinimu „Didžioji Lietuva“ pradėjo leisti signatarė Birutė Valionytė, matyt, neatsiklaususi A. Bumblausko leidimo. Leidinyje skelbiamos autorės padarytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūrinio paveldo Baltarusijoje ir Ukrainoje nuotraukos. Dalykinė leidinio apimtis yra nesulyginama su A. Bumblausko televiziniais pasivažinėjimais. Kartu B. Valionytė įsivaizdavo, kad važinėjo tiesiog po buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, o ne A. Bumblausko kelionių takais. Ji nesistengė surasti Ukrainos ir Baltarusijos žemėje giliai įspaustų Ukrainos atradėjo pėdsakų. Ir, žinoma, drįso joms sutekti kitą pavadinimą, tiksliau, kitą epitetą – „Didžioji“ vietoj A. Bumblausko „Užmirštosios“.
Žinia, mūsų TV šoumenas yra ne iš kelmo spirtas – jis dar garsėja ir kaip didis teoretikas. Todėl nesunkiai sukritikavo neteisingą B. Valionytės pasirinkimą. Jis netgi išsiaiškino, jog „Ukrainoje yra regionų, kurie niekada nepriklausė Lietuvai“ (nuostabu – dar vienas Atradimas!). Be to, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno ne vien lietuviai, „taigi užmirštosios LDK istorijos puslapiuose atsiskleidžiančios daugiatautės valstybės paveldo vienareikšmiškai negali savintis nė viena LDK „palikuonė“, kita vertus, nemažiau neteisinga būtų ir jį pamiršti“. Po šių naujų Atradimų ir pamokymų pliūpsnio Atadėjas perėjo prie svarbiausio: „Tačiau dar svarbesnis yra kitas klausimas, ar „Didžiosios Lietuvos“ idėja ugdo lietuvių pasitikėjimą ne tik praeitimi, bet ir dabartimi? Juk labai dažnai yra girdimas šūksnis ir klausimas: kaip iš tokių didelių tapome tokiais mažais? Ši neviltis egoistiška, nes senojoje Lietuvoje tokie lietuviai mato tik save“.
Štai tokių išvadų šoumenas-teoretikas priskaldė iš vieno Lietuvos epiteto – „Didžioji“. Baisu net pagalvoti, kokie atradimai mūsų lauktų, jeigu autorius imtų skaityti daugiau. Įdomu, kad ne tik save Ukrainoje matantis A. Bumblauskas išvadą, jog senosios Lietuvos pavadinimas Didžiąją reiškia egoizmą ir tik savęs matymą, daro gretindamas jį su teisinga pavadinimo versija – Užmirštoji Lietuva. Tūlas ne toks didelis teoretikas pagalvotų, kad esminis žodis šiuose įvardijimuose yra Lietuva, o „užmirštoji“ ar „didžioji“ – tik nieko iš esmės nekeičiantys epitetai. Labai norintys pabrėžti, kad senojoje Lietuvos valstybėje gyveno ne tik lietuviai, galėtų ją vadinti kokiais nors XIX amžiaus rusų istoriografijos termino „Litovsko-russkoje gosudarstvo“ vediniais. Bet ne! Epitetas „Užmirštoji“, pasirodo, kažkokiu būdu atiduoda duoklę baltarusiams ir ukrainiečiams.
Tai, ką čia citavau, yra iš „Pratarmės lietuviškajam leidimui“. Ačiū Dievui, kad ukrainietiškosios knygos versijos skaitytojai šio įvado nemato. Padėkokim Dievui ar likimui ir už tai, kad ukrainiečiai nematė ir mūsų Kolumbo 1999-aisiais sukurptų „Būtovės slėpinių“ laidų apie ką tik „atrastą“ Ukrainą. Šiose laidose skambėjo tokios genialios mintys, kaipo: lietuviams reikėtų atsiprašyti Rusijos prezidento už tai, kad užgrobė Ukrainą ir leido susikurti joje atskirai nuo rusų ukrainiečių tautai!
Be galo sukrėsta šių A. Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus dueto „įžvalgų“ Lietuvos ukrainistų asociacijos pirmininkė Nadija Neporožnia paskutinius savo gyvenimo metus praleido desperatiškai kovodama su šiais akibrokštais. „Lietuviški žaidimai su Ukrainos istorija“ – taip vadinosi vienas iš jos straipsnių, kuriuo ukrainiečių spaudai ji bandė pristatyti tai, kas vyksta Lietuvos televizijos eteryje. Rašė apie tai ir Lietuvos spaudoje, bet buvo piktai užsipulta ir suniekinta minėtojo dueto. E. Gudavičius ją net įtraukė į savo sudarytą „asmenų, su kuriais nediskutuojama“ sąrašą. Tuo metu man teko protarpiais pabendrauti su N. Neporožnia, mačiau, kokį sukrėtimą ji patyrė, per Lietuvos televiziją klausydama tokių Ukrainos istorijos interpretacijų, kokių net ne kiekvieno didžiarusiškojo imperialisto pasisakymuose išgirsi.
2004 m. N. Neporožnia mirė, tad bumblauskiškoms Ukrainos istorijos interpretacijoms kliūčių neliko. Galima drąsiai skelbtis Ukrainos atradėju! Turbūt dar ne to išgirsime. Patogiai įsitaisykime ir laukime...
