Kiek šalių per metus aplanko Alfas? Kas jis būtų, jei nebūtų tapęs VMG industrijos širdimi ir smegenimis? Koks esminis jo gyvenimo filosofijos principas?
Įžvalgomis apie darbą, meilę ir gyvenimą virtuvės mitų griovėjas, renginių organizatorius, knygų autorius ir geriausio pasaulyje VMG kulinarinio žurnalo vyriausiasis redaktorius dalinsis pirmą kartą rengiamoje moksleivių konferencijoje „Up to You“, kuri vyks Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos“ slėnyje kovo 17 d. Konferencijos metu bus surengta ir taip pat pirmąjį kartą vyksianti Lietuvos mokyklų apdovanojimų šventė.
„Nuo vaikystės žinojau, kad ant lėkštutės niekas nieko neatneš. Turėjau susikonstruoti lėkštę pats ir į ją sudėti visas savo svajones“, – juokauja A. Ivanauskas, nekantraujantis savo patirtimi pasidalinti su KTU „Santakos“ slėnyje susirinkusiais moksleiviais.
Pasak jo, profesijos pavadinimas nėra svarbus – už žmogų kalba jo darbai. Universitetas – tai vieta, kuri suteikia galimybes, tačiau tik nuo paties besimokančiojo priklauso, ar pasistengs jas visas išnaudoti.
– Kaip pasirinkote savo kelią?
– Nuo pat vaikystės žinojau, kad noriu dirbti trijose srityse: kulinarija, renginių organizavimas ir žurnalistika. Dabar visą tai sujungiau į vieną vietą, tai – „VMG“, arba „Virtuvės mitų griovėjai“.
– Kas buvo svarbiausias faktorius šiame pasirinkime?
– Norėjau veikti tai, kas man teikia malonumą, tai, su kuo pabusdavau ir su kuo eidavau miegoti. Kartais net nenueidavau į mokyklą, kad galėčiau dar priartėti savo svajonės, todėl pasilikęs vienas namuose kepdavau iš kulinarinių knygų įvairiausius skanėstus.
– Kaip save apibūdintumėte – kokia jūsų profesija? Kiek svarbu save vienaip ar kitaip apibrėžti?
– Mano pagrindinis gyvenimo šūkis: „nieko nėra neįmanomo“. Manau, jis geriausiai perteikia mano filosofiją. Profesiją sudėtinga įvardinti, bet jeigu reikėtų pasirinkti vieną žodį, jis turbūt būtų „kūrėjas“. Šios profesijos tikslas – daryti pasaulį gražesnį. Savo vizitinėje kortelėje neturiu jokio įrašo, nes noriu, kad mane žmonės žinotų ne dėl profesijos, o dėl darbų.
– Kas jums jūsų darbe labiausiai patinka? Kodėl?
– Tokį darbą, kurį dabar turiu, susikūriau pats. Kiekvieną dieną „kaifuoju“ nuo jo modelio – kitokio nelabai įsivaizduoju. Nors, jeigu pažiūrėtumėte į tipišką virėją, jo darbas man būtų per daug monotoniškas. Man gyvenimas – tai teigiamos emocijos kūrimas, ir tai man labiausiai patinka. Visada norėjau daryti žmones laimingus, o jiems džiaugiantis ir pats toks tampi.
– Kas būtumėte, jei nebūtumėte virtuvės mitų griovėjas / kulinaras / kūrėjas?
– Kartais apie tai pafantazuoju (šypsosi). Manau, būčiau tikrai išprotėjęs sodininkas arba vaikų klasės auklėtojas.
– Kaip pasiekiate, kad neišsektų idėjos?
– Tai – nuolatinis darbas. Žmonės, kurie sako, kad idėjos gimsta savaime, meluoja. Norint „pagimdyti“ idėją, reikia jai suteikti komfortiškas sąlygas. Tai – tarsi laboratorija, kuri susideda iš aplankytų šalių (nes keliauju daugiau nei šimtą dienų per metus), naujų pažinčių, perskaitytų knygų, valgytų patiekalų… Idėjos – tarsi mielės, kurios pradeda kilti tik tuomet, kai teisingai su jomis elgiesi ir pasirenki tinkamą aplinką. Žinoma, būna, kad idėjos ateina netikėtai, bet... net ir netikėtumai gyvenime būna tikėtini. Mano gyvenimo filosofija – savaime gimti niekas negali, reikalinga tam tikra provokacija.
– Jauni žmonės jaučia tam tikrą įtampą – jiems atrodo, kad renkasi profesiją visam gyvenimui, kad kartą pasirinkę jau nieko negalės keisti ir panašiai. Ką manote jūs?
– Tą įtampą jauniems žmonėms sukelia visuomenė ir ypač tėvai, nes tėvus irgi spaudžia visuomenė. Kuo didesnis supratingumas vyraus šeimoje, tuo visi bus laimingesni. Be to, įtampa kyla iš nežinojimo ir siauros pasaulėžiūros.
Pasaulis yra didelis ir platus. Mes Lietuvoje jau turime pavyzdžių, kai gyvendamas provincijoje ir turėdamas spartų internetą, gali plėtoti savo verslą visame pasaulyje. Nebijokite patikėti savo idėja, drąsiai svajokite ir svajones paverskite realybe. Jau seniai praėjo tie laikai, kai įgijęs vieną profesiją turėjai dirbti tą darbą visą gyvenimą. Tai, kad baigei teisę, nereiškia, kad turi dirbti teisininku. O gal tu nori būti kirpėju ir žinai, kad būsi geriausias savo srityje? Kas tada geriau – būti vidutinio lygio teisininku ar geriausiu kirpėju?
– Kaip manote, ar universitetas (kolegija, mokykla – mokymo įstaiga) turi paruošti konkrečiai specialybei?
– Šios įstaigos turi padėti apsispręsti, o jeigu jau esate apsisprendę – tai privalote patys stengtis, kad pasiimtumėte viską iš jų, o ne lauktumėte, kad kažkas jus paruoš. Pradžioje patys turite pasiruošti. Ir tik nuo jūsų priklausys, kiek sugebėsite reikalingos medžiagos pasisavinti.
– Ką iš to, ko išmokote universitete, pritaikote savo darbe šiandien?
– Pakankamai daug. Pradedant kompozicija, baigiant pedagoginiu darbu.
– Kokios savybės yra būtinos kiekviename darbe? Kaip jų įgyti?
– Turbūt geriausios savybės – atkaklumas ir drąsa. Įgyti jų galima tik atsakius sau į klausimą: „Ko aš noriu iš gyvenimo – ar kad jis man kažką duotų? O gal aš privalau duoti ir duodamas gauti?“ Nuo vaikystės žinojau, kad niekas man ant lėkštės nieko neatneš. Turiu susikonstruoti lėkštę pats ir imtis visų priemonių, kad į tą lėkštę sugultų visos mano svajonės.
– Kieno patarimo patartumėte klausyti jauniems žmonėms, kurie šiandien renkasi, ką studijuoti?
– Žinoma, kad tik savo. O jeigu klausimas skambėtų: „Ką mylėti?“, kieno patarimo klaustumėte? Gyvenimo kelio pasirinkimas vienareikšmiškai susijęs su meilės būsena. Priversti mylėti galima, bet ar tokia meilė bus ilga? Atsakymą turbūt kiekvienas žinote.
– Kaip jiems sužinoti, ko jie iš tikrųjų nori?
– Pirmiausia, siūlau ateiti paklausyti mano pranešimo, kuriame pasidalinsiu patirtimi ir savo patikrintomis taisyklėmis, kaip atrasti savo didžiąją meilę ir kaip, jos padedamam, siekti savo gyvenimo tikslų.
