Kartu su „Stelvio“ pasirodymu „Alfa Romeo“ taip pat užtikrintai pratęsė „Q4“ vardu pavadintos keturių varančiųjų ratų pavaros sistemos naudojimą, kuri užtikrindavo, jog netikėtai iškritęs sniegas, šlapdriba, ant kelio dangos susiformavęs plikledis netaptų priežastimi atsidurti griovyje.
Nors toks sprendimas šiandien atrodo logiškai, tačiau pažvelgus į „Alfa Romeo“ sukurtų modelių katalogą, jame išvystume vos keletą automobilių, naudojusių keturių varančiųjų ratų pavarą. Įprastai, „Alfa Romeo“ pasikliaudavo tik priekinių arba galinių varančiųjų teikiama nauda.
Pirmasis bandymas – dar 1950-aisiais
Oficialiai, pirmasis „Alfa Romeo“ modelis, turėjęs keturių varančiųjų ratų pavarą net nebuvo normalus automobilis. Tai buvo į „Jeep“ visureigį panašus tvarinys, sukurtas pagal specialų užsakymą Italijos karinėms pajėgoms.
Visureigiui iškelti reikalavimai buvo ganėtinai paprasti. Jis turėjo būti lengvas, jis turėjo pasižymėti geru pravažumu, nepriklausomai nuo kelio dangos ir, svarbiausia, jis turėjo būti ištvermingas. Visgi, į karinį konfliktą patekę kareiviai turi susikoncentruoti į jiems paskirtą užduotį, o ne jaudintis dėl galimų vairuojamo visureigio gedimų.
Pirmasis „Alfa Romeo“ modelis, kuris buvo aprūpintas keturių varančiųjų pavara, iš šios kompanijos gamyklos išriedėjo 1951 metais. Į „Jeep“ visureigį panašus tvarinys buvo sukurtas ne civiliams, bet, pagal specialių užsakymą, Italijos karinėms pajėgoms
29 metų pertrauka
Šeštame dešimtmetyje pasirodžiusio visureigio egzistavimas truko ganėtinai trumpai – vos 3 metų. Tikėtina dėl to, jog tuometinė Italijos valdžia tiesiog neturėjo pakankamai lėšų, jog galėtų skirti dideliems tokio visureigio užsakymams. Visgi, šalis stengėsi atsistoti ant kojų po šalį nuniokojusio antrojo pasaulinio karo.
Atlikę savo pirmąjį eksperimentą ir sukūrę itališką „Jeep“ visureigio kopiją, „Alfa Romeo“ susikoncentravo į automobilius, kurie per ateinančius keletą dešimtmečių taps stulbinančiomis ikonomis: „Giulia“, „Giulietta“, „Spider“, „GTV“, „33“ ir dar daugelis kitų.
Septintasis ir aštuntasis dešimtmetis „Alfa Romeo“ markei buvo permainingi ir įdomūs. Šiuo laikotarpiu bendrovės inžinieriai sukūrė ne vieną grožybę, pasauliui pateikė ne vieną netipinį inžinierinį sprendimą, tačiau devintame dešimtmetyje „Alfa Romeo“ lydėjo nesėkmės. Viena po kitos.
1980-ųjų pradžioje „Alfa Romeo“ gamyklos veikė tik 60% pajėgumu, todėl tuomet bendrovę valdžiusi Italijos vyriausybė ėmėsi pačių įvairiausių priemonių, kurios padėtų sugrąžinti konkurencinį pranašumą. Viena iš tokių priemonių buvo inžinierių sprendimas į „Alfa Romeo 33“ modelį sumontuoti keturių varančiųjų ratų pavarą.
Kadangi tai buvo labiau eksperimentinis modelis, automobilio surinkimas buvo ne „Alfa Romeo“, „Pininfarina“ gamykloje. Tokiu būdu „Alfa Romeo“ galėjo pradėti naujo modelio gamybą neskiriant labai daug lėšų modernizuojant savo konvejerio liniją.
Keturių varančiųjų ratų pavara šiame modelyje veikė ganėtinai paprastai. Įprastai, automobilis buvo varomas priekiniais ratais, tačiau išsukus į kokį nors smagesnį vieškelį, specialiai tam tikra svirtele buvo galima įjungti keturių varančiųjų ratų pavarą. Tai buvo galima daryti tiek automobiliui stovint, tiek jam važiuojant 90 km/val. greičiu.
Antroji evoliucija
Po to, kai „Alfa Romeo“ valdymą perėmė „Fiat“, pereinamasis laikotarpis nebuvo pats lengviausias. Vienu metu naujoji vadovybė turėjo paskirstyti lėšas taip, jog jų užtektų jau gaminamų modelių atnaujinimui bei visiškai naujų modelių kūrimui. Be to, „Alfa Romeo“ turėjo užbaigti bendrovės flagmano „164“ kūrimą, kuris buvo pasiekęs finišo tiesiąją.
1987 metais pasirodžius „164“, 1988 metais dar kartą atnaujinus „75“, 1990-aisiais atėjo metas modernizuotai „33“ modelių šeimai. Laikydamiesi visuotinių automobilių pramonės standartų, atnaujinimų sąrašas buvo ganėtinai ilgas. Visgi, anuomet tai buvo populiariausias markės modelis visoje Europoje, tad kiekvienas patobulinimas turėjo būti ganėtinai reikšmingas.
Šį kartą nuolatinė keturių varančiųjų ratų pavara buvo komplektuojama tik į pačią pajėgiausią, „Cloverleaf/Quadrifoglio“ modelio versiją, kuri buvo komplektuojama su 1,7 litro motoru.
Taip buvo daroma, nes pagal pirminį sumanymą, keturių varančiųjų ratų pavara galėjo būti komplektuojama tik į pačias vertingiausias „Alfa Romeo“ modelių versijas. Būtent dėl šios priežasties „Permanent 4“ (vėliau „Q4“) naudojo ne tik „33“, bet ir „155“ bei „164“.
„Alfa Romeo 33 Permanent 4“ sumontuotos veikimo principas buvo truputėlį kitoks negu pas daugelį to meto automobilių. Vietoj to, kad centrinis diferencialas galią paskirstytų tarp galinės ir priekinės ašies 50 : 50 koeficientu, pavaros sistema veikdavo truputėlį kitaip.
Normaliomis, geromis oro sąlygomis, 95% variklio galios buvo siunčiama į priekinius ratus. Tokiu būdu buvo siekiama padidinti variklio efektyvumą (kuro sąnaudas). Automobilio vairuotojui pradėjus elgtis agresyviai arba pasikeitus važiavimo sąlygoms, sistema priklausomai su sukibimo su kelio danga, vairo pasukimo kampo ir kitų veiksnių į pagalbą pasikviesdavo galinę ašį, kuri, pavyzdžiui, padėdavo išlyginti staiga pradėjusi slysti automobilį.
Tradiciją pratęsė kiti modeliai
Kuomet 1995-aisiais „Alfa Romeo“ nutraukė „33“ modelio gamybą, jo vietą užėmė ne vienas, bet du modeliai: trijų durų „145“ ir penkerių durų „146“. Nors „145“ modelis turėjo „Quadrifoglio“ versiją, tačiau nei „145“, nei „146“ nebuvo siūlomas su keturių varančiųjų ratų pavara.
Modernių „Alfa Romeo“ automobilių, turėjusių „Q4“ pavarą giminę pratęsė „Alfa Romeo 156“, o vėliau ir „159“. Nors abudu modeliai techniškai skyrėsi kaip diena ir naktis, tačiau abiejuose modeliuose naudotos keturių varančiųjų ratų pavaros sistemos naudojo „Torsen“ tipo diferencialą, kurių veikimo principas buvo panašus, bet ne identiškas.
„156“ modeliuose buvo naudojamas mechaninis, savaime užsiblokuojantis centrinis diferencialas, kuris, priklausomai nuo įvairiausių veiksnių, reguliuodavo galios paskirstymą, tarp priekinės ir galinės ašies.
Tuo tarpu „159“ naudota „Q4“ versija buvo gerokai pažangesnė. Sistema nuolatos paskirsto sukimo momentą tarp priekinių ir galinių ratų, taip užtikrindama aukščiausią sukibimo lygį. „Alfa Romeo“ duomenimis, ši pavaros sistema sukimo momentą paskirstydavo 43:57 koeficientu.
