Į turbūt vieną prestižiškiausių krepšinio renginių San Antonijuje (JAV) sugūžėjo tūkstantinė minia, sausakimšai užtvindydama „AT&T Center“ areną. Milijonai žiūrovų visame pasaulyje yra prikaustyti prie televizorių ekranų, varvindami seilę jie stebi dviejų stipriausių NBA (Nacionalinė Krepšinio Asociacija) komandų – „Spurs“ ir „Cavaliers“ - dvikovą. Nepamirškime, kad pirmą kartą NBA finaluose žaidžia ir lietuvis – Žydrūnas Ilgauskas.
Stebint tokį sambrūzdį, rungtynių reklamose ir vinjetėse tiesiog sudievinamus krepšininkus, dešimtą kartą klausant tą pačią sunkvežimiais vežiojamą ir per visus galus brukamą statistiką, man, kaip ir visada žiūrint NBA, kyla įvairiausios mintys apie tikruosius šios tikrai, sakyčiau, neeilinės krepšinio lygos prioritetus ir vertybes. Bet apie viską nuo pradžių.
Jeanas Baudrillardas, žymus prancūzų mąstytojas, rado žodžius tam, ką jau seniai jaučiau, bet negalėjau išsakyti. Jo teigimu, Disneilendas padeda suprasti simuliaciją, apėmusią visą šiuolaikinę Ameriką: viskas, kas susiję su ja, nuo pagrindinių gatvių mažuose miesteliuose iki didmiesčių centruose įsikūrusių korporacijų biurų, yra netikra. Visa tai, tvirtina Baudrillardas, yra hiperrealybė, kai ženklai nenurodo nieko, išskyrus save pačius. Los Andželas, ir visa Amerika jau nebėra tikri – jie priklauso hiperrealybei ir simuliacijai. Dirbtinėmis šypsenomis pasidabinę gatvių praeiviai, atmintinai išmoktomis šabloniškomis frazėmis besišvaistantys politikai, netgi protestuotojai prieš karą Irake (kurio nemėgti, berods, pasidarė madinga) – visi jie elgiasi, mąsto, kalba pagal „realybės modelį“, kitaip tariant – taip, kaip jie turi tai daryti pagal nusistovėjusias gyvenimo normas. Mano manymu, lygiai tą patį galima pasakyti ir apie NBA. Ji yra gudriai sukurpta pagal tą „realybės modelį“, tačiau ji neturi tikrosios autentikos. Koks, NBA atveju, yra „realybės modelis“? Tai - krepšinio lyga, kurioje varžosi įvairios komandos iš įvairių miestų, o pagrindinis jų tikslas yra čempionų žiedai. Komandos turi savo ištikimus sirgalius, uniformas, pavadinimus ir t.t. Tokia tad ta realybė. O kas yra NBA? Tai – tos realybės imitacija. Ir lengva suprasti, kodėl.
Visų pirma, NBA nėra tas pats, kas yra, pavyzdžiui LKL (Lietuvos Krepšinio Lyga). LKL tėra organizacija, kuri organizuoja klubų rungtynes. Klubai, tokie kaip „Žalgiris“, „Lietuvos Rytas“ ar „Sūduva“, yra absoliučiai savarankiški, neįrėminti į kokius nors LKL uždedamus rėmelius, neįpakuojami į LKL sugalvotą dėžutę. Jie, pavyzdžiui, gali žaisti keliose kitose lygose, apjungiančiose vis kitokius klubus, kurie yra visiškai skirtingi. LKL klubams nekuria įvaizdžio, atvirkščiai – patys klubai kuria LKL įvaizdį. Visos Europos komandos, galima sakyti, įsilieja į bendrą pasaulinę krepšinio tėkmę, tai yra iš tiesų platūs vandenys.
NBA, tuo tarpu, yra atskiras UAB‘as. Tai yra tikras saldainiukas, nes joje nėra beveik jokio chaoso – visi klubai turi savo vietą, yra griežtai ribojamos jų laisvės, jie žino savo vaidmenį lygoje, jie yra labai panašūs į likusius klubus. Viskas toje lygoje vyksta pagal tam tikras taisykles, žaidėjai yra reklamuojami pagal tam tikras taisykles, klubai yra valdomi pagal tam tikras taisykles, netgi jų logotipai yra kuriami pagal tam tikras taisykles. O jas nustato būtent NBA lyga. Tos taisyklės varžo visus, nes organizacija yra nubrėžusi aiškias tavo įvaizdžio ribas. Per spaudos konferenciją retas kuris ten išdrįstų ką nors smarkiai kritikuoti, pavyzdžiui, niekas ten nepasakys, kad dėl pralaimėjimo kaltas ne aš, o teisėjai ir prasta komanda. Kritikos ten niekas nelaukia, nes įvaizdis NBA yra ypač puoselėjamas. Tos ribos, tos taisyklės, įvaizdžio puoselėjimas, būdingas visai Amerikos visuomenei, turbūt ir iššaukė tą palaimingą NBA hiperrealybę.
Būnant ypač kategorišku, galima sakyti, kad visos aistros NBA krepšinyje yra netikros arba bent jau gerokai išpūstos, nes tų aistrų yra gausu realybės modelyje, o štai NBA jų nėra. Pavyzdžiui, rungtynių aistruoliai NBA palaiko savo komandą ir neva tikisi, jog ši laimės. Velniai žino, ar jiems iš tikrųjų rūpi rungtynių baigtis – jie mojuoja spalvingą plakatą, nes to reikalauja „realybės modelis“, toks yra scenarijus. Sirgaliai privalo audringai palaikyti savo komandą, nors įlindęs į jų galvas sužinosi, jog nėra jokio skirtumo, kas išplėš pergalę – vis tiek laimės NBA, ant sosto aukštai, VIP ložėje, kėpsantis ir kreiva šypsena daugiatūkstantinę arenoje susirinkusią publiką nužvelgiantis Jerry Westo siluetas (būtent jo siluetas yra vaizduojamas lygos logotipe).
Žaidėjų santykiai, komandos atmosfera – kone geriausias NBA užvaldžiusio „realybės modelio“ simuliacijos pavyzdys. Praleidęs metus stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje ant suolo, Arvydas Macijauskas Lietuvos žurnalistams teigė, kad komandoje, kurioje jis žaidė, niekas nebuvo niekieno draugas. Visi krepšininkai tebuvo žmonės, su kuriais tu rungtyniauji. Tarp trenerių ir žaidėjų nebuvo jokio emocinio ryšio, o palikdamas klubą, A. Macijauskas net neturėjo progos su kuo nors atsisveikinti. Galbūt „nusileisti“ iki paprasčiausiai žmogiškų santykių toje komandoje dirbusiems žmonėms trukdė jų statusas ir šešiaženklė banko sąskaita? Ar įtemptas rungtynių grafikas? Macas kalbėjo, jog kartais jam atrodydavo, kad nebūdavo jokio skirtumo tarp pergalės ir pralaimėjimo. Toks žvilgsnis iš vidaus mane ne juokais sutrikdė – juk kuriamas NBA įvaizdis ir per televizorių ar internetą sukamos reklamos nuolat kala visai ką kitą, ir dar kokiais kilniaširdiškais ir prasmingais žodžiais! „Viena komanda – viena šeima“, „mes privalome išlikti vieningi, jei norime laimėti“, „dabar mums rūpi tik pergalė“, „dėl komandos galėčiau paaukoti viską“. Įdomu, koks turėtų būti žmogus, dėl kažkokios komandos galintis paaukoti visus savo interesus – juk žinant, kaip viskas vyksta NBA lygoje, tampa aišku, kad šiandien jis žaidžia šitoje komandoje, rytoj jis žais kitoje, poryt – dar kitoje ir t.t. Ir kiekvienai komandai jis atiduodąs viską, kiekviena komanda tampa jo šeima ir tik dėl jos jis kovoja, prieš rungtynes skanduoja vienos komandos pavadinimą, o kitą sezoną jau stovi priešingose barikadų pusėse, su visai kitais žaidėjais, visai kitame mieste. Tokie išsireiškimai yra gryna realybės simuliacija, juk ir taip aišku, kad tokioje šalyje kaip Amerika, visi daugiau rūpinasi savo įvaizdžiu, o ypač – savo banko sąskaita, tad kam aukoti savo interesus ir žaisti komandinį krepšinį dėl komandos, kuri tik simuliuoja tai, kad ji yra tikra komanda.
Tuo tarpu pats Linas Kleiza, žaidžiantis Denver „Nuggets“ ekipoje, prieš atkrintamąsias rungtynes kalbėjo, kad jų komanda neturi daug derinių, o jų ir nereikia – kai jie pradedami naudoti, žaidimas stringa. Tad ką veikia treneris? Jis savo nugaroje, matyt, turi tokį sraigtuką, kurį geriau pasukus, yra pradedamos kartoti tos pačios ir seniai įgrisusios frazės, tokios kaip „Susikaupk“, „Daugiau energijos“, „Jei norime laimėti, privalome žaisti geriau, nei jie“ ir t.t. Toks vaizdas susidaro, žiūrint rungtynes per televizorių. Treneriai, atrodo, simuliuoja tikrąjį savo darbą, dirbą pagal tą patį „realybės modelį“.
O kas slepiasi po visa ta NBA hiperrealybe? Atsakymas aiškus, ir visiems žinomas – pinigai. Lamaras Odomas, žaidžiantis Los Angeles „Lakers“ komandoje, teigė, kad nenori būti iškeistas į kitą ekipą, bet supranta, kad krepšinis yra verslas ir kad taip ir turi būti, o A. Macijauskas pasakė tiesiai šviesiai: NBA visi kalba tik apie pinigus. Tampa neabejotinai aišku, kad po gražiuoju NBA įpakavimu ir Jerry West‘o siluetu slepiasi didžiuliai piniginiai interesai, kuriantys NBA hiperrealybę ir atkakliai kopijuojantys tikrąjį „realybės modelį“. Šarūnas Marčiulionis kalbėjo, kad krepšinį sugadino individualių pasirodymų statistika – juk būtent ji išprovokavo tą masinį savanaudiško NBA žaidimo kultą, kuris, šiuo atveju, neatitinka „realybės modelio“, paneigia per televizorių sukamas reklamas apie „komandą, kuri yra tikra šeima“. Vienas sudievinamas žaidėjas – pelningiau. Pavyzdžiui, „NBA Visų Žvaigždžių Savaitgalis“ tampa antru pagal populiarumą sporto renginiu po pasaulio futbolo čempionato. Tikros ir įdomios rungtynės vyksta tada, kai grumiamasi dėl pergalės, dėl kiekvieno aikštės centimetro. Tuo tarpu žvaigždžių savaitgalyje žaidžia gerai parduodami marškinėliai, rungtynėse nebūna intrigos, jos tampa ypač nuobodžios. Vis tik, tokios rungtynės yra ypač pelningos – juk puikiai išreklamuoti pavieniai žaidėjai susiburia į vieną vietą! Kam puoselėti komandinį žaidimą, jei savanaudiškas jo variantas atsiperka?
Beviltiškai kopijuojant „realybės modelį“, NBA tampa viena didžiausių sporto organizacijų. Hiperrealybė, apėmusi kone visą Ameriką, pamažu plečiasi, tuoj ji užkariaus visą pasaulį. Mes greitai jau ir neatskirsime, kas yra tikra, o kas ne, kas yra tikri nuoširdūs jausmai, o kas yra mela... simuliacija. Mums, paprastiems Žemės gyventojams, belieka susiimti už galvos ir pamąstyti, kokių baisių ir nedėkingų laikų sulaukėme.
