Vidurvasaris. Karšta. Ežerai, jūra, upės. Ispanija, Graikija, Karibai. O Vilniaus centre, Lietuvos muzikos akademijos (LMA) šeštuosiuose rūmuose, vyksta stojamieji į dar vieną su šokiu susijusią specialybę. Regis, smulkmena, bet, pasak vieno anekdoto, maloni. Šokio žmonėms, žinoma.
Ji reikšminga dviem aspektais. Pirma, tai pirmasis studentų kursas, kurį renka vos prieš mėnesį įsteigta LMA Šokio ir judesio katedra, o jos įsteigimas buvo lūžis šalies aukštojo šokio mokymo sistemoje, reiškiantis nebe šimtmetinės ar dešimtmetinės praeities tęstinumą, bet kryptingą judėjimą ateitin. Antra, tai pirmasis atvejis šalyje, kai studijų specializacija nurodomas šiuolaikinis šokis. 67 pareiškimai į 14 vietų! - nors formaliai peržiūrėjęs valstybinių institucijų sąrašus ir valstybės kultūros politikos dokumentus šio meno nė su žiburiu neatrastum, be to, vis dar nelabai aišku, kaip iš šios profesijos įmanoma išgyventi. Turint galvoje kurso vadovės Airos Naginevičiūtės asmenybę, biografiją ir buriamą dėstytojų kontingentą, galima prognozuoti, kad, priešingai negu prieš penketą metų panašiomis intencijomis ten pat surinkta aktorių-šokėjų grupė, būsimieji pirmakursiai gali būti išties pirmieji XX amžiaus antroje pusėje Vakaruose atsiradusią profesiją įgysiantys šiuolaikiniai šokėjai Lietuvoje.
Tinkama proga įdėmiau pasikapstyti po lietuviškojo šokio dirvonus. Juose per pastarąjį sezoną dygo ar stiepėsi ir daugiau naujumą bei kitokią būsimą šokio padėtį pranašaujančių daigų.
Praeito dešimtmečio viduryje prasidėjęs, su pilietinės visuomenės raida susijęs nevyriausybinių scenos menų organizacijų steigimo ir nepriklausomų šios srities projektų finansavimo procesas pastebimai išjudino ir šokio rinką - tai buvo prielaida naujų šokio teatrų kūrimui. Kol kas jie labiau formalūs, viso labo juridiniai-finansiniai vienetai (direktorius,-ė ir finansininkas,-ė), tačiau, aišku, bylojantys apie rezultatyvias pastangas judėti nepriklausomų nuolat veikiančių šokio trupių link. Nedidelė mįslė, apie ką kalbama - tai Anželikos Cholinos šokio teatras ir Jurijaus Smorigino “Vilniaus baletas”. Abi organizacijos jau bent kartą per sezoną pateikia po premjerą, abi sėkmingai save reklamuoja, teikia paraiškas į fondus, ieško ir randa rėmėjų.
Tiesa, abiejų organizacijų bruožas - bent jau kol kas jos įgyvendina tik savo įkūrėjų ir vienintelių lyderių choreografines vizijas. Bet tai juk tiesiog tipiška “vieno režisieriaus trupės” veikla - tokios trupės, įkurtos panašiu statusu, sudaro daugumą beveik kiekvienos normalios valstybės šokio ir teatro organizacijų. Tačiau yra dar visas “nepriklausomų” choreografų laukas, kurio forma ir dydis kiekvieno galvoje vis kitaip konfigūruojami - nelygu, kas kaip suvokia “profesionalo” statusą ir būseną, skirtį tarp baleto ir šiuolaikinio šokio, šokio ir teatro.
Baleto choreografai, pratę prie darbo stabiliose, aiškų finansavimą ir stiprių šokėjų korpusą turinčiose institucijose, dėl nacionalinės baleto trupės nacionalinių kadrų (ne)politikos beveik ištirpo kaip rūšis. O “šiuolaikistai” nuolat pastebimi - tai vienur, tai kitur, nors ne visada vienodai tvarkingai susišukavę. Ir būtent jie, nors iki šiol vis dar niekaip neįsitenka į jokias valstybines kultūros politikas, pastarąjį gerą penkmetį dažniausiai atstovauja Lietuvai įvairiose šalyse vykstančiuose festivaliuose. Toji pati A. Naginevičiūtė, Vytis Jankauskas, Birutė Banevičiūtė buvo labiausiai matomi per pastaruosius keletą metų Lietuvoje. Besibaigiantis sezonas pasižymėjo ir tuo, kad naujai atsirandantieji, bandantieji dėl tų ar kitų priežasčių (ištekėjo, susidraugavo, nusprendė paragauti kitokių šokio studijų), vis dar norisi tikėtis - laikinai, nuklydo užsieniuosna (Rūta Baublytė - Šveicarijon, Lina Puodžiukaitė - JAV, Andrius Katinas - Suomijon).
Tačiau įdomu, kad atsiranda ir tokių, kurie dar neseniai niekaip nebuvo įsivaizduojami šokio kontekste. Galbūt todėl jie nelaukia (nereiškia, kad nenori) jokių sąlygų, jokio projektinio ar neprojektinio finansavimo, bet tiesiog “gimdo” spektaklius. Juos - dėsninga - kol kas labai sunkiai priima netgi margaplaukė šiuolaikinio šokio bendruomenė, tačiau, nepaisant visko, jie veikia, važinėja, dairosi, ieško ir randa su kuo dirbti. Tai Andrius Pulkauninkas Vilniuje ir Andrius Kurienius Kaune. Beje, pastarasis per trumpą laiką įstengė būti pakviestas sukurti spektaklius trims svarbiausiems biudžeto finansuojamiems Kauno teatrams - Muzikiniam, Dramos, “Aurai”. Stebint visa tai, žinoma, neišvengiamai knieti paklausti: ko verta dabartinė šokio profesionalų rengimo sistema, jeigu joje užgimusieji nuolat kažko laukia, bet pamažu tiesiog išnyksta bendrame fone, o tos sistemos neragavusieji dabartinėje visuomenėje jaučiasi it žuvys vandenyje.
Išskirtinis praeito sezono momentas provokuoja įdomias ateities prognozes - Kultūros ministerijos premija už geriausią teatrinio sezono choreografiją įteikta ne kurio nors iš trijų oficialiųjų, valstybės išlaikomų baleto trupių spektaklio kūrėjui ir ne kuriam nors iš aktyviai savo asmeninius teatrus propaguojančių garsiąsias Rusijos aukštąsias baletmeisterių mokyklas baigusių choreografų, bet nepriklausomai choreografei Airai Naginevičiūtei. Už spektaklį “Processus”, kurio premjera (šoko, beje, LMA studentai) įvyko, galima būtų pasakyti, niekur - tuo metu nelabai aiškios paskirties, niekaip neįrengtose buvusios spaustuvės patalpose, kurios tik po pusmečio buvo perduotos naujai įsikūrusiai organizacijai “Menų spaustuvė”. Turbūt pagaliau nubudo profesionalioji teatrologija (ji sudaro žiuri, skirstančią minėtas premijas) - imta pastebėti savoje šalyje dirbančius šokio pranašus.
Keičiasi, nors ir itin pamažu, didžiųjų, nacionalinių-valstybinių teatro institucijų požiūris į šokį. Jie nebesipriešina šokio projektams savo scenose, nors vis dar dažniausiai laiko tai “kita” veikla, kuri padeda uždirbti papildomų lėšų “savojo” teatro pastatymams bei trupės apmokėjimui (tokia “ekonomika” taip iškreipia kaštus, kad, paradoksalu, valstybinių šalies teatrų bei jų turimų repeticinių erdvių nuoma ėmė kainuoti daugiau negu tokio paties dydžio, bet kur kas geriau įrengtos scenos bei salės Vakarų ir Šiaurės Europoje). Tačiau kur kas svarbiau, kad jie vis dažniau įsileidžia šokį ir į savo repertuarą. Nacionalinis savo repertuare vis dar eksploatuoja A. Cholinos spektaklius, tačiau šokio šį sezoną ėmėsi ir Kauno valstybinis akademinis dramos teatras.
Nors ir labai apčiuopom, bet prasidėjo netgi tai, kas anksčiau iš viso nebuvo įsivaizduojama - valstybiniai teatrai imasi užsienio šokio trupių pristatymo (japonų “Dumb Type” Nacionaliniame operos ir baleto teatre). Tiesa, kol kas tik tais atvejais, kai kokia užsienio ambasada ar fondas pasiūlo itin palankias sąlygas, apmoka visas išlaidas ir nebelieka kuo rizikuoti.
Įdėmesnio žvilgsnio verta valstybinio Jaunimo teatro debiutų zona, kurioje atsirado vietos šokiui. Jei dar pridėsime Menų spaustuvę - regis, bent jau sostinėje atsiranda pora, kad ir nedidelių scenų, kad ir su labai kukliomis techninėmis galimybėmis, kuriose gali veikti nepriklausomi choreografai.
Žiniasklaida. Savarankiška rubrika “Šokis” pastebima vis įvairesnėse vietose - nuo didžiųjų dienraščių bei “Literatūros ir meno” iki “Klaipėdos”. Svarbi naujiena, kad ji atsiranda ir interneto zonose, pavyzdžiui, “Omni Laike” www.omni.lt. Tačiau didžiausia informacinė sezono naujiena - Lietuvos šokio informacijos centro svetainė www.dance.lt, pirmoji Lietuvoje, skirta šalies šokiui, kurioje ne tik sudėta pradinė šokio organizacijų ir choreografų duomenų bazė bei nuorodos į pasaulines šokio svetaines, bet pakanka vietos ir naujienoms iš įvairių šokio organizacijų bei renginių.
Šokio procesai juda taip, kad, regis, pasidarė įdomūs nebe tik įvykius fiksuojančiai spaudai, bet ir PR specialistams. Dėkuidie, paliktos ramybėje Eglės Špokaitės asmeninio gyvenimo peripetijos, tačiau nuo žurnalų viršelių nenueina Anželika Cholina, į gausius verslo-bohemos vakarėlius užklydusios moteriškų leidinių žurnalistės jos ieško vienos pirmųjų. Netgi Jurijus Smoriginas, leisdamas savo “bohemiškąją” premjerą, ėmė naudotis reklamos “specų” paslaugomis. Jau nekalbėsime apie naująjį Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovą, labai gerai žinantį PR vertę, ar Lietuvos šokio informacijos centro renginių reklaminius srautus.
Tiesą, iš to duoną turinčių krimsti šokio kritikų ar žurnalistų dėsningai nedaug - kaip ir aplinkiniuose kraštuose. Tačiau ir ši sfera šyla. Šių dienų naujiena - Muzikos akademija, paveikta vis naujų šokio meno reiškinių ir logiškai šokio link plėsdama savo struktūrą, šią savaitę renkamų teatrologų kurse ketina keletą vietų skirti ir šokio teoretikams. Tyli revoliucija ar dėsninga evoliucija?
Netgi mokslo reikalai pajudėjo, vis daugiau įvairių diplominių arba mokslinių darbų įvairiose mokyklose rašoma šokio temomis - šokio filosofijos darbas Kūno kultūros institute Kaune, šokio psichologijos - Vilniaus universitete, šokio vadyba besidomintys Muzikos akademijos studentai, pagaliau šokio ugdymo problemas analizuojantys darbai Vilniaus pedagoginiame ir Šiaulių universitetuose.
Akivaizdu, judėjimo apačioje ir iš apačios daug. Galbūt kažkam viršuje būtų laikas suformuluoti šokio politiką? Bet kažin ar daug kas įstengtų atsakyti, kokia yra daugiau visuomenėje svorio turinčių sričių - teatro, muzikos ar muziejų - politika. Ar išvis kas nors Lietuvos politiniuose sluoksniuose įstengtų suformuluoti kažkokias aiškesnes šalies kultūros politikos nuostatas?
Prieš kelerius metus Lietuvos kultūros ministerijoje viešėdami Šiaurės kraštų teatro ir šokio komiteto vadovai, kalbėdami apie šokį tuometinei ministerijos vadovybei patarė neatsilikti nuo visuomenėje gimstančių procesų - tą pamoką šiauriečiai jau buvo išmokę. Tačiau Lietuvos politikai kol kas tuo ir pasižymi, kad stengiasi mokytis ne iš svetimų, bet iš savų klaidų. Juk netgi tiek galvosūkio keliančios teatrų sistemos per keliolika visuomenės pokyčių metų niekas nė pirštu nesiryžo paliesti, nors pavyzdžių Europoje gausu ir daug kas juos puikiausiai žino.
Smalsu, kada gi šokyje ateis toji akimirka, kai apačios nebenorės, o viršūnėlės nebegalės taip, kaip iki šiol?..
Apie šokio rudenį - kada nors vėliau.
