"Valstybininku" ironiškai vadinamas įtakingas ir skandalingas premjero patarėjas Albinas Januška nemėgsta žiniasklaidos, "Veido" - taip pat.
Vis dėlto jis sutiko atsakyti į "Veido" klausimus apie šių savaičių aktualijas. Kalbėjosi Vladimiras Laučius.
VEIDAS: Ar Lietuvai reikalingas Rusijos dujų tiekimo tarpininkas? Ypač kai jis sukelia tiek prieštaringų vertinimų dėl įtakos partijoms ir žiniasklaidai, kaip "Dujotekana"?
ALBINAS JANUŠKA: Energetikoje geriau dirbti be tarpininkų — ir ne tik tiekiant dujas. Kodėl Rusija stengiasi elgtis kitaip, gerai žinome. Prisiminkime,kaip,atsisakydami naftos tiekimo tarpininkų „Mažeikių naftai", kentėdami ėjome per „Williams", „Jukos" iki Lenkijos „Orlean". Problema iš esmės išsisprendė tik tada, kai atsirado ryžto ir galimybių naudoti alternatyvų naftos tiekimą. Turime esminį tarpininką ir prekiaudami elektra su Rusija, per kurį „vartosi" milžiniški pelnai. Pasinaudojant objektyvia padėtimi, kai nėra kitų jungčių, Rusijai pateikus savo sąlygas, sukurta bendra Lietuvos ir Rusijos energetikos sistema. Ji turi savo interesą, kuris natūraliai glūdi Rytuose, bet ne Vakaruose. Staigiai išardyti sistemos neįmanoma, nes rizikuotume likti ne tik be naftos tiekimo vamzdžio,bet ir be elektros. Rusija renkasi ne tik sistemos organizavimą, kaip jai patogiau, bet ir sistemą įgyvendinančius asmenis. Jei su Seimo pagalba pavyktų pertvarka, šalia pelningo rytietiško intereso atsirastų ir valstybės globojamas vakarietiškas,kuris leistų nutiesti jungtis ir į kitą pusę, kartu suteikiant alternatyvų. Dėl „Dujotekanos" nieko papildomo nepasakyčiau. Tik priminčiau, kad vertėtų susirasti, ką prezidentas Valdas Adamkus anuo metu yra sakęs apie „Lietuvos dujų" privatizavimo taktiką ir strategiją. Jis nebuvo išklausytas, o dabar tapo aišku, kad jis buvo teisus.
VEIDAS: Kokia Lietuvai reikalinga artimiausių kelerių metų energetikos strategija, kad būtų užtikrinta energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos ir kad turėtume elektros už prieinamą kainą?
A. J.: Tai labai paprasta. Pirma, reikia atlikti pastatų renovaciją, apsišiltinti būstus ir mažiau naudoti energijos šildymui. Antra, reikia patiems pasigaminti elektros iš diversifikuojamų energijos šaltinių — ne iš dujų. Trečia, nusitiesti perdavimo linijas į Švediją ir Lenkiją, t.y. turėti galimybę prekiauti elektra su UCTE ir NORDEL sistemomis. Ketvirta, pasistatyti suskystintų dujų terminalą Lietuvoje, prie Būtingės. Kai kuriuos dalykus galima padaryti greičiau, o atominė elektrinė atsiras tik po keliolikos metų.
VEIDAS: Ar Lietuvai būtina prisijungti prie Europos perdavimo sistemų operatoriaus UCTE, nutiesus elektros tiltą į Lenkiją, ar galime likti Rusijos valdomoje sistemoje, nerizikuodami savo energetine nepriklausomybe?
A. J.: Absoliučiai būtina prisijungti. Esame Rusijos energetinės sistemos dalies sala Europos Sąjungoje. Prisijungimas prie Šiaurės Europos tinklų pastovios srovės linija leistų importuoti ir eksportuoti elektrą,o prisijungimas prie UCTE — papildomai dirbti esant bendrai sinchronizacijai, kas suteiktų galimybę atsijungti nuo Rusijos tinklų.
VEIDAS: Ar "Leo LT" projektas ir "Vilniaus prekybos" savininkų dalyvavimas jame yra geriausias būdas spręsti elektros energijos problemas? Ar kitos išeitys - apsieiti be privataus kapitalo arba įsileisti kitas verslo grupes, galbūt statyti nedidelį, iki tūkstančio megavatų reaktorių Lietuvos poreikiams - nebūtų geresnės?
A. J.: Valdžios galimybėmis šiandien efektyviai spręsti energetikos problemas netikiu. Neefektyviai spręsti mes galime. Jei nekuriame socializmo pagal Algirdą Paleckį, nebijokime ir kapitalizmo. O apie kokias kitas verslo grupes kalbame? Iš energetikos įmonių dar galėjome „konsoliduoti" Kauno elektrinę, bet ten savininkai — „Gazprom". Reikėjo konkurso? Tada jau atsiranda ir užsienio įmonės, ir investuotojas — ne nacionalinis. Nematau esminių problemų dėl Seimo priimto sprendimo. Jei Seimas pasakys, kad VST netinka ir nurodys skelbti konkursą, tai galime pradėti ir iš naujo, jei dar bus laiko.
VEIDAS: Prezidentas V.Adamkus giria Lietuvos užsienio politikos laimėjimus. Ar pastebite tuos laimėjimus, ar tikrai turime kuo džiaugtis ir didžiuotis?
A. J.: Manau, kad mums sekėsi su valstybės vadovais ir jų vykdoma užsienio politika. Jei ne Vytauto Landsbergio kieta politika, nežinia, kur būtume „nugrybavę". O Algirdas Brazauskas — tai Vilniaus iniciatyvų pradžia, regioninė politika, geri kaimynystės santykiai. V.Adamkumi galime didžiuotis kaip stabilios bei nuoseklios europinės ir saugumo politikos garantu. Nelabai kam rūpi ta užsienio politika. Viduje pasipešiojame, bet ir gerai. Šiandien negirdžiu, kad kas užsienyje labai peiktų ar kritikuotų mūsų politiką. Girdėjau daug gerų žodžių. Na, o kam ji nepatinka, tai irgi žinome. Užsienyje ji vis dar nepatinka Rusijai. Ir Kuba, girdėjome, kritikuoja.
VEIDAS: Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, kaip aiškėja po jo pastarųjų pasisakymų, neteikia didelės reikšmės beviziam režimui su JAV. Ar tai tikrai Lietuvai nelabai svarbu, Jūsų nuomone?
A. J.: Laisvas judėjimas į JAV yra mūsų žmonių laisvės esminė dalis. Laisvų Lietuvos piliečių stovėjimas eilėje prie vizų yra mūsų pažeminimas. Mūsų visų, taip pat ir P.Vaitiekūno. Manau, jog vykstant rinkimų kampanijai JAV atsiras kandidatų, kurie pasakys ir supras, kad dėl kelių šimtų nedorų lietuvių neturi būti diskriminuojama tauta, daug prisidėjusi ir prisidedanti prie JAV gerovės ir laisvės Europoje. Aš žinau, kad ir ministras taip mano ir teikia didelę reikšmę žmonių laisvei dar nuo tų laikų, kai spausdindavo ir platindavo „Sąjūdžio žinias". Manau, kad jis daugiau taip nesakys.
VEIDAS: Kaip vertinate griežtą poziciją, kad Rusija turėtų atlyginti Lietuvai okupacijos metais padarytą žalą, ir kaip vertinate Rusijos politikų reakciją į V.Adamkaus priminimą apie žalos atlyginimą?
A. J.: Nuosekli okupacijos žalos atlyginimo strategija Rusijos kariuomenės išvedimo laikais buvo suformuluota prof. V.Landsbergio ir ambasadoriaus Česlovo Stankevičiaus. Dėl daugelio priežasčių jos dar nepavyko jgyvendinti. Esu dar gyvas liudininkas Lietuvos prezidentų susitikimų su Rusijos vadovais Borisu Jelcinu ir Vladimiru Putinu,kurių metu buvo kalbama ne tik apie „santykius", bet ir apie skaudžią praeitį ir būtinumą naikinti žalos padarinius bei skriaudas. O jei kalbėsime „šizofrenijų" terminologija, kai kurių kaimyninės šalies politikų reakcija,apie kurią klausiate, yra besąlyginių refleksų lygio, kai nuo pamatyto maisto išsiskiria seilės, o nuo žodžio „okupacija" prasideda automatiškas viduriavimas.
VEIDAS: Užsienio reikalų ministerijos (URM) kolegijos posėdyje V.Adamkus šiomis dienomis nuogąstavo, esą partiniai interesai niekais paverčia Lietuvos diplomatų pastangas siekiant svarbių valstybei tikslų. Ar pritariate tokiam diplomatijos ir partinės politikos supriešinimui?
A. J.: Nieko prezidentas nesupriešino. Partinės politikos interesų srityje turime problemų. Bet kas jų neturi? Nebent Šiaurės Korėja. Pats esu buvęs Seime ir pamenu, kaip jau nepriklausomybės pradžioje norėdavosi pareguliuoti URM ir ministro Algirdo Saudargo veiklą. Ir šiandien turime politikų, kurie nori iš Seimo vadovauti ministerijoms ir patys nuoširdžiai tiki, kad jas kontroliuoja.
VEIDAS: Prezidentas ragina labiau išnaudoti mūsų diplomatijos potencialą įvairiose valstybės institucijose. Ar tas potencialas dar nepakankamai išnaudojamas, Jūsų manymu? Juk URM kadrai darbuojasi ir Prezidentūroje, ir Vyriausybėje, ir VSD - ar to maža?
A. J.: Prezidentas mato potencialą ir ragina juo naudotis. Ir yra keleto Seimo narių priežiūros inspekcija, kuri atidžiai stebi, kad URM kadrų potencijos lygis nepakiltų aukščiau nubrėžtos ribos. Iš esmės vyksta diplomatinės tarnybos „išvalstybinimas" per jos „sužinybinimą". Jei ne prezidentas, tai URM jau seniai būtų „nuleista" iki eilinės ministerijos lygio. Kai kam įdomu stebėti, kas nugalės.
VEIDAS: Kokią įtaką valstybės vidaus politikai, jos institucijų - Seimo, VSD - darbui padarė politinis skandalas, krėtęs Lietuvą po Vytauto Pociūno žūties?
A. J.: Sunku man ką sakyti, nes nebūsiu vertinamas kaip objektyvus. Aišku tik, kad po diplomato žūties buvo padaryta esminių klaidų. Jautrumo trūkumas, kerštas, sąmokslų baimė, nepasitikėjimas liejosi per kraštus. Daug kas, taip pat ir aš, praleidome progas patylėti, susikaupti, pamąstyti. Atsiprašyti.
