Albanijos istorija siejama su vienu tamsiu debesėliu, apie kurį šnekama labai neaiškiai: gal taip buvo, o gal ir nebuvo, bet visada paliekant užuominą, kad tai, greičiausiai, tikrų tikriausi įvykiai. Tiesa, viskas vyko trumpai – vos penkias dienas, neliko jokių įrodymų, dokumentų.
Bet juk visai šiai istorijai tik 100 metų. Vadinasi, turi būti kažkokie įrodymai, patvirtinantys ir paneigiantys jos tikrumą. Apie tai pakalbėsime straipsnio pabaigoje, o dabar pereikime prie įvykių, kuriuos įvairiais laikotarpiais aprašinėjo spauda ir pažiūrėkime, kaip vokietis sugebėjo trumpam tapti Albanijos monarchu.
Reikia monarcho
Įvykių pradžia galima laikyti 1912 metų lapkritį. Tada Albanija pareiškė, kad ji atsiskiria nuo Turkijos ir tampa nepriklausoma šalimi. 1912–1913 m. D. Britanija, Prancūzija, Italija, Vokietija, Rusija ir Austro-Vengrija pripažįsta Albanijos autonomiją, o paskui tarsi pripažįsta ir nepriklausomybę. Bet istorikai teigia, kad tuo metu Albanija buvo tarsi minėtų šešių valstybių protektoratas.
Musulmoniškoji Albanija, paskelbusi nepriklausomybę, nusprendė, kad valstybei reikalingas monarchas. Reikia, tai reikia. Bet problema – iš kur tokį gauti. Monarchu negali būti bet kas iš gatvės – reikia asmenybės su mėlynu krauju. Sako, anglai dėl tokios problemos net Londone konferenciją buvo sušaukę, kurioje aptarinėjo, kas galėtų būti Albanijos monarchu. Sako, toje konferencijoje tarp anglų, prancūzų ir vokiečių vos nekilo muštynės, kas turėtų būti Albanijos monarchu.
Bet Albanija – musulmoniška šalis, todėl nei vokietis, nei anglas, nei prancūzas į monarchus, suprantama, albanams netiko. Albanai turėjo savo nuomonę, tad visos konferencijos ta tema jiems buvo dzin. Tik bėda, kad pačioje Albanijoje tinkamo kandidato nebuvo, tačiau labai geras kandidatas buvo Turkijoje, nuo kurios Albanija ką tik atsiskyrė kaip nepriklausoma šalis. Turkija turėjo tokį Halimą Eddine, kuris buvo Turkijos sultono Abdul Hamid II sūnėnas. Tik štai bėda: albanai nežinojo, ką pats Halimas apie tai mano. Bet greitai sužinoti nuomonę visada galima, todėl tuometinis laikinas nepriklausomos Albanijos valdovas, generolas Essad Pasha Toptani, diplomatiniu paštu pasiuntė laišką, norėdamas sužinoti Halimo Eddine nuomonę apie galimybę būti Albanijos sultonu.
Panašumas ir sprendimas
Taigi laiškas Turkijos sultono sūnėnui su paklausimu nusiųstas. Ir kai visa Albanija laukė, ką Halimas Eddine atsakys, o Europos galingieji tuo pat metu rinko savąjį monarchą Albanijai, į šios šalies sostinę Tiraną užsuka klajojantis vokiečių cirkas. Iš to cirko mūsų istorijai įdomūs tik du veikėjai – akrobatas Otto Vitte ir kardų rijikas Maxas Schlepsigas. Beje, kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad Otto Vitte buvo klounas, o kardų rijikas buvo ne Maxas Schlepsigas, o Maxas Hofmanas. Bet mums ne taip svarbu tos smulkmenos, apie jas pakalbėsime straipsnio pabaigoje, svarbiau – kaip toliau klostėsi neįtikėtini įvykiai.
Taigi abu cirkininkai jau buvo apvažiavę visą Europą, teigiama, gerokai pasimalė po Šiaurės Afriką ir buvo ne tiek geri artistai, kiek neblogi sukčiai. Taigi cirkas įsitaiso Tiranoje ir abu bičiuliai greitai sužino Tiranos problemas, lūkesčius ir nerimą, susijusius su naujuoju sultonu. Svarbiausia, pirmuose laikraščių puslapiuose jie pamato ir kandidato į Albanijos sultonus Halimo Eddine nuotrauką. Štai tada abu cirko artistai ir nustemba – pasirodo, Otto Vitte labai panašus į Halimą Eddine. Na, ūsai nebuvo tokie vešlūs kaip pas turką, bet juos buvo galima priklijuoti, ir plaukai pas turką buvo labiau pražilę, bet juos galima nudažyti.
Panašumas lėmė sprendimą – abu vokiečiai nutaria, kad reikia užimti sostą, kol jo neužėmė tas, kurio laukė Albanija. Ūsai priklijuoti, plaukai padažyti, reikalingi kostiumai nupirkti Austrijoje, beliko iškilmingai atvykti. Tam vyrukai išvažiuoja į Graikiją, o jų paslaptingas draugas, kurio asmenybė niekur neminima, iš Konstantinopolio Albanijos vyriausybei siunčia telegramą, kad štai tokiu laivu atvyksta Halimas Eddine, kuris jau apsisprendė ir sutinka būti Albanijos sultonu. Taigi ženklas sutikti naująjį sultoną iškilmingai, taip, kaip pridera, jau nusiųstas.
Reikia prisiminti dar vieną niuansą: užsimenama, kad per du šios operacijos „Otto nori būti sultonu“ pasiruošimo mėnesius kalboms gabus Otto Vitte puikiai išmoko albanų kalbą.
Duokit naują haremą ir iždą!
1913 m. rugpjūčio 10 dieną Albanijos žmonės iškilmingai sutinka savo būsimą monarchą, o realiai – apgaviką iš klajojančio vokiečių cirko Otto Vitte. Sutikimas aprašomas kaip ypač audringas, į kurį Tiranoje susirinko neregėto dydžio minia, dar galima paskaityti aprašymus, kaip impozantiškai apsišaukėlis monarchas atrodė, kokį neišdildomą įspūdį jis paliko albanams, susirinkusiems pasitikti savo naujojo valdovo, kaip albanai džiūgavo, šventę šventė. Kai kurie šaltiniai išsamiai aprašo smulkmenas, kaip generolas Essad Pasha Toptani pasitinka Otto Vitte, kaip atsiklaupia prieš jį ant kelių ir kaip būsimam monarchui atiduoda pagarbą.
Gerai, užteks pompastikos, pereikime prie tolesnių įvykių. Iškilmingai Albanijoje priimtas Otto Vitte pareiškia du norus: kad būtų skubiai pasirūpinta nauju haremu ir kad jis turėtų priėjimą prie šalies iždo, nes pirmas dalykas, ką norėtų padaryti monarchas, – apdovanoti šaliai nusipelniusius žmones. Viskas logiška – tiek haremas, tiek finansai. Dar Otto Vitte susitinka su žymiausiais Albanijos žmonėmis, išeina pakalbėti su tauta, paskelbia karą Juodkalnijai, kurioje didžioji dalis gyventojų yra stačiatikiai ir kuri tuo metu buvo gerokai galingesnė už Albaniją, taip pat paskiria savo karūnavimo dieną. Rugpjūčio 13 dieną Otto Vitte tampa karūnuotu Albanijos monarchu Otto I.
Dvi dienas Otto I ir jo draugelis kardų rijikas Maxas gyveno kaip inkstai taukuose. Tačiau rugpjūčio 15 dieną generolas Essad Pasha Toptani gauna telegramą – atsakymą iš Turkijos, kurioje klausiama: kas ten pas jus vyksta, kokį ten po galais Halimą Eddine karūnuojat, juk tikrasis Halimas Eddine yra Turkijoje, iš kur gavote tą sultoną ir kas jis toks. Štai tada Essad Pasha suprato apgaulę. Jis operatyviai surinko kareivių būrelį, kad galėtų greitai be grumtynių suimti apgavikus, bet buvo per vėlu. Pasakojama, kad abu vokiečiai, cirko artistai, persirengę moterų rūbais, sėkmingai paspruko iš rūmų, su savimi dar prigriebę dalį Albanijos iždo. Vietinis žvejys albanas laiveliu juos perplukdė į Italiją, iš kur jie sėkmingai pasiekė Vokietiją ir vėl tapo klajojančio cirko artistais, nes iždo pinigėlius greitai iššvaistė.
Tikrovė ir mitai
Visa ši istorija yra labai keista, ją supa keisti dalykai. Otto Vitte iš tiesų buvo realus asmuo ir tikrai buvo cirko artistas. Negana to, jis visada pasakojo, kad 5 dienas buvo Albanijos monarchu ir yra teisėtai karūnuotas. Tačiau šioje istorijoje yra labai daug dalykų, kurie nesutampa su realiais istoriniais faktais. Visų pirma Turkijos sultonas niekada neturėjo sūnėno Halimo Eddine. Antra, neišliko jokių to laikotarpio šios 5 dienų trukmės istorijos įrodymų (dokumentų, laiškų, net laikraščių).
Tačiau pats Otto Vitte savo istoriją buvo labai išpūtęs Vokietijoje. Vokietijos valdžia jam net leido oficialiai prie pavardės vartoti artisto pseudonimą Ehemaliger König von Albanien (liet. buvęs Albanijos karalius). Otto Vitte reikalavo, kad šis užrašas puikuotųsi ant jo antkapio.
Manoma, kad Otto turėjo liguistą potraukį meluoti, kurio dažniausios priežastys – liguistas garbės, pripažinimo troškimas, didybės manija ir pan. Ši priklausomybė vadinama pseudologija (gerokai vėliau Otto tvirtino, kad 1925 m. jis buvo kandidatas į Vokietijos prezidentus). Otto Vitte istorija turėjo panašumo su 1894 m. Anthony Hope parašytu apsakymu „Zenda pilies kalinys“ („The Prisoner of Zenda“), kuriame pasakojama apie paprastą žmogų, kuris buvo palaikytas karaliumi ir todėl tapo karaliumi. Tais pačiais 1913 metais, kai Otto Vitte neva tapo Albanijos karaliumi, pasirodė kino filmas, kurio scenarijus buvo sukurtas minėto apsakymo pagrindu.
Kad Otto Vitte istorija išgalvota, mintį pakiša faktas, kad tais laikais Vokietijoje buvo labai domimasi Albanija, mat didžiosios Europos valstybės vis tik sutarė, kad Albanijos monarchu turėtų tapti Vokietijos princas Vilhelmas, kurio visas vardas albanų kalba skambėjo Princ Vilhelm Vidi.
Princas Vilhelmas Albanijos monarchu realiai buvo tik 6 mėnesius – nuo 1914 m. kovo. Vėliau prasidėjo I pasaulinis karas, į Albaniją įsiveržė Juodkalnija, Serbija, Austrija-Vengrija, Graikija, Italija ir Prancūzija. Po karo Albanija vis dar buvo okupuota Serbijos ir Italijos pajėgų. Tačiau oficialiai princo Viljamo valdymas baigėsi 1925 m., kai buvo paskelbta, kad susikūrė Albanijos Respublika.
Manoma, kad liguistą didybės maniją turėjęs Otto Vitte, pasinaudojęs tuometiniu Vokietijos visuomenės susidomėjimu Albanija ir savo pavardės Vitte panašumu į princo Vilhelmo albanišką Vidi, sukūrė ir plačiai paskleidė istoriją apie tai, kaip jis 5 dienas buvo Albanijos monarchu.
Prasimanymas tampa tikrove
Čia būtų galima dėti tašką, tačiau tai ne istorijos pabaiga. Otto Vitte nuotykiai įkvėpė amerikiečių rašytoją, novelių meistrą Harry Turtledove. Šios istorijos pagrindu buvo sukurta fantastinė novelė „Every Inch a King“. Cirko artistas Otto Vitte mirė 1958 m., bet čia ir buvo visko pradžia. Otto Vitte istoriją pasigavo įvairiausių šalių žurnalai bei laikraščiai ir pateikė ją ne kaip išgalvotą istoriją, o kaip realius įvykius. Ir tai darė ne tik bulvarinė spauda, bet ir rimti leidiniai. Net garsusis „Time Magazine“ neatsilaikė ir 1958 m. išspausdino Otto istoriją. Tai, aišku, buvo dar vienas kibiras benzino į degantį laužą.
Ir XXI amžiuje ši istorija nuolat pasirodo tai vieno, tai kito leidinio puslapiuose, be menkiausios užuominos, kad tai ne tikri faktai, o prasimanymas. Ji net apgaubiama pikantiškomis naujomis smulkmenomis, kurių net Otto Vitte, greičiausiai, nebūtų sugalvojęs.
