Inga SMALSKIENĖ
Panevėžietis Albertas Škutas malonumą po Lietuvą pakeliauti motociklu suderino su darbu: sudarė pirmąjį Lietuvoje alaus barų žemėlapį ir įkūrė interneto svetainę, kuri ateityje galbūt taps jo verslu. Ant baikerių mėgstamo motociklo sėdęs buvęs bankininkas, vairavimo instruktorius ne tik atrado kelionių motociklu džiaugsmą. Į šeštą dešimtį įkopusiam vyrui naujas pomėgis padiktavo ir verslo idėją.
Sukorė tūkstančius kilometrų
Šią vasarą keliaudamas po Lietuvą motociklu Albertas Škutas sudarė alaus barų žemėlapį ir įkūrė interneto svetainę noriualaus.com. Daugiau kaip 4 000 kilometrų kelionėje įveikęs panevėžietis turi planų svetainę paversti puikiu gidu alaus mėgėjams, kuris juos vedžiotų po įdomiausius, jaukiausius barus mūsų šalyje, o laikui bėgant – ir užsienyje. A. Škutas jau įregistravo individualią veiklą ir tikisi uždirbti iš reklamos. Pasak jo, jau dabar svetainėje apsilankę verslininkai klausinėja, kiek gi kainuotų joje pasireklamuoti.
Vyras viliasi tuo neužsitrauksiąs blaivybės šalininkų rūstybės – juk neturi tikslo propaguoti alkoholio vartojimo. Atvirkščiai: siekia kelti alaus gėrimo kultūrą.
„Ieškojau tik tokių vietų, kur galima kultūringai originalioje aplinkoje išgerti bokalą, paragauti skanių užkandžių prie alaus“, – sako Albertas, labai rimtai vertinantis savo misiją. Jo įkurtos svetainės lankytojai vienu pelės spragtelėjimu gali pasirinkti dominantį šalies regioną ir pasižvalgyti po ten esančius įdomesnius alaus barus. Pristatydamas įstaigą, A. Škutas pateikia jos nuotrauką, siūlomą alaus ir užkandžių asortimentą, kainas.
Entuziastas prisipažįsta aplankęs ir tas vietas, kur alus tekainuoja pusantro lito, o jo atsigerti renkasi vadinamoji „bambalių“ publika. O į alaus mėgėjų dėmesio vertų barų sąrašą įtraukė vieną sostinės užeigą provokuojamu pavadinimu „Bambalynė“, mat Senamiestyje įsikūrusi įstaiga, A. Škuto vertinimu, yra aukšto lygio.
Panevėžietis neslepia ir pats esąs didelis alaus mėgėjas. „Baltijos jūros dar neišgėriau, tačiau Kuršių marias – taip!“ – juokauja alaus barų žemėlapio sudarytojas, savo požiūrį į alaus ir apskritai alkoholio vartojimą puikiai atspindėjęs interneto svetainėje paskelbta sentencija: „Garbė arkliui, kuris gerdamas saiką jaučia.“
Iš naujo atrado Lietuvą
A. Škutas savo pirmąjį motociklą nusipirko užpernai. Kadangi „britva“ – sportinis motociklas, „Panevėžio balso“ pašnekovo žodžiais, netiko jo amžiui ir kompleksijai, rinkosi klasikinį dviratį. Išmokęs važiuoti, jį pardavė ir įsigijo kitą – galingesnį, solidesnį.
Tiesa, bičiulių klausinėjamas, kiek „traukia“ jo „čioperis“, vyras tik trūkteli pečiais. „Net nebandžiau – man tai nesvarbu. Greitai važiuodamas matai tik kelią, o aš norėjau matyti ir dar kai ką aplinkui“, – sako Albertas.
Keliaudamas panevėžietis suprato: jeigu nori grožėtis vaizdais, turi judėti ne dideniu nei 60 km per valandą greičiu. Vis dėlto greičio pedalą tekdavo ir labiau paspausti, antraip nebūtų spėjęs apkeliauti visų numatytų vietų.
Bet motociklą A. Škutas pirko ne dėl šios kelionės. Idėja sudaryti alaus barų žemėlapį jam kilo vėliau, kai pradėjo galvoti, ką galėtų nuveikti keliaudamas po Lietuvą naująja transporto priemone.
Iš pradžių vyras ketino aplankyti dvarus, bažnyčias ir šiaip gražias gamtos vietas ir jas nufotografuoti. Tačiau susigriebė, kad profesionaliems fotografams vis tiek neprilygs, ir šios minties atsisakė.
Paskui svarstė galimybę apvažiuoti Baltijos šalis ar nukakti net iki Alpių, bet, kritiškai įvertinęs fizinį pasiruošimą ir racionaliai – tokių kelionių biudžetą, apsistojo ties Lietuva. Nepasigailėjo: pasak A. Škuto, ir savame krašte yra daugybė nuostabių, dar nematytų vietų, ir tokių, kurias kiekvieną kartą gali atrasti iš naujo.
Dėl alaus nesiginčija
„O kodėl man nepasižvalgius po alaus barus?“– galiausiai toptelėjo kelionių planus kurpusiam vyrui. Pasidomėjęs internete, panevėžietis rado daug svetainių apie alų, tačiau nebuvo tokios, kurioje būtų pateikiama išsami informacija apie šalies alaus barus. Taip A. Škutui ir gimė idėja sudaryti tokių barų žemėlapį.
Pasiėmęs palapinę, būtiniausių keliaujant daiktų ir fotoaparatą, vyras į kelionę leidosi vienas.
„Tai nebuvo Magelano kelionė! – juokiasi Albertas. – Manosios trukdavo nuo vienos iki kelių dienų. Būdavo, išvažiuodavau iš namų, per dieną apsukdavau ratą ir grįždavau. Pasitaikydavo, kad išvažiuodavau šešioms dienoms ir kiekvieną naktį kitur nakvodavau, įrengdavau bazinę stovyklą ir iš jos lankydavau alaus barus.“
A. Škutas savęs nelaiko alaus guru, todėl lankydamas alaus barus, nevertino nei gėrimų skonio, nei užeigų interjero. „Man skanus visoks alus, – prisipažįsta panevėžietis. – Vieną dieną noriu vadinamojo gyvo alaus, kitą – gamyklinio, vieną – šviesesnio, kitą – tamsesnio.“
„Manau, kad ginčai, koks alus skaniausias, neturi prasmės. Juk sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama“, – priduria Albertas, kuris, keliaudamas motociklu, alaus ragauti negalėjo. Sutiktiems aludariams, save alaus žinovais laikantiems pašnekovams jis įdomumo dėlei uždavė klausimą, koks gi, jų nuomone, alus laikomas geru. Vyras išgirdo labai skirtingų atsakymų: vieni tikino, kad geriausias tas alus, kuris verdamas su meile, kiti – kad tas, kurio nuperkama daugiausia.
„Ir su kuo gi ginčysiesi?“ – šypsodamasis retoriškai klausė A. Škutas.
Panevėžietis džiaugtųsi, jei jo sudarytas alaus barų gidas prisidėtų prie aludžių reabilitavimo Lietuvoje. Dabar daugeliui alaus baras asocijuojasi su mėlynanosių apšnerkšta užeiga. Pas mus nėra mažesnių ir didesnių savitą dvasią turinčių alaus barų kultūros, kaip Airijoje, Anglijoje, Belgijoje, kitose Vakarų šalyse.
A. Škutas su nostalgija pamena anuometį Panevėžio alaus restoraną „Čičinskas“, Kaune – legendinį „Rambyną“. Dabar alaus gerbėjas, jei tik gali, renkasi mažesnius alaus barus su autentiškais interjerais, draugiška publika. Kita vertus, jis nėra nusiteikęs, tarkime, prieš alumi prekiaujančias picerijas. Vilniuje, kituose didesniuose miestuose, o kai kuriose šalies vietose ir mažesniuose miesteliuose panevėžiečiui pavyko aptikti puikių originalaus interjero alaus barų, pasižyminčių alaus rūšių, užkandžių įvairove.
Vienais didesnių atradimų provincijoje Albertas vadina alaus restoraną „Vienaragio malūnas“ Kretingoje, jūreiviška dvasia įrengtą alaus barą „Pas Hofmaną“, jaukų „Gintaro barą“, kuriame alus verdamas vietoje – Molėtuose, alaus restoraną „Edeną“ Plateliuose.
Beje, pastarajame pavalgyti sumanęs A. Škutas pamėgino pareikalauti patiekalų be svogūnų, nes labai jų nemėgsta. „Žemaitijoje tik vaniliniai ledai be svogūnų!“ – prajuokino reiklųjį klientą barmenė.
A. Škuto, kaip alaus mėgėjo, akimis, nuobodžiausias vaizdas Suvalkijoje: čia jis nerado įdomesnių alaus barų. Dėmesio vertų užeigų keliautojas ieškojo ir internete, klausinėjo vietinių žmonių. Nekėlė sau tikslo atlikti savotišką šalies alaus barų inventorizaciją. Dėl laiko stokos jam nepavyko apsilankyti Trakuose ir Lentvaryje. Tačiau A. Škutas tikina, jog tas baltas dėmes, kurių jo alaus barų žemėlapyje dar nemažai, laikui bėgant užpildys.
Sekmadienis – nepalanki diena
A. Škutas į lankytinų alaus barų sąrašą įtraukė ir vieną kitą kavinę, kurioje galimai išgerti didžiųjų šalies alaus daryklų alaus. Tik todėl, kad mėgėjai būdami tose vietose žinotų, kur kultūringoje aplinkoje galima išlenkti bokalą. Jei būtų radęs originalesnių alaus barų, niekuo neišsiskiriančiose kavinėse nebūtų lankęsis.
Keliaudamas po Lietuvą vyras patyrė, kad provincijoje, jei ir galima padorioje vietoje išgerti alaus, tai tik ne sekmadieniais. Tą dieną mažų miestelių kavinės ir barai tiesiog nedirba arba yra užsakyti kokioms nors progoms. Naujojoje Akmenėje keliautojas išvis pasijuto tarsi kino filme.
„Važiuoju akmenimis grįsta miestelio gatve, iš abiejų pusių vienodai nudažyti, renovuoti dviaukščiai namai, aplinkui – nė gyvos dvasios! Privažiuoju kultūros namus, kurių pastate, anot vietinių, įsikūręs alaus baras. Žiūriu – durys užrakintos, nurodytas telefonas, kuriuo skambinti dėl užsakymų!“ – pasakoja Albertas.
Aišku, pigaus alaus mėgėjų aludės būdavo atviros visomis savaitės dienomis, tik jos panevėžiečio nedomino. Panevėžio apskrityje A. Škutui buvo netikėta, jog Biržuose, be garsiosios Alaus kelio programos, jis nerado alaus mėgėjui įdomesnių vietų. Utenoje jam irgi nepavyko pamatyti išskirtinesnio baro, kur galima paragauti kad ir vietoje gaminamo alaus.
O štai Aukštaitija Albertui pasirodė galinti pasiūlyti bene daugiausia puikių vietų alaus mėgėjams. „Vien Pakruojyje ir apylinkėse nespėjau aplankyti visų barų“, – prisipažįsta jis.
A. Škutas, paklaustas, kokie alaus barų pavadinimai jam pasirodė įdomiausi, išvardijo net keletą: „Špunka“, „Leika“, „Balta varna“, „BO“ (angliškų žodžių „blue orange“ – „mėlynas apelsinas“ trumpinys), „91“ (pagal pastato numerį). Bet pats originaliausias, vyro nuomone, vis dėlto yra jau minėtoji „Bambalynė“, – juolab kad ir šio sostinės baro aplinka, ir meniu yra tikrai ne „bambalynės“ lygio.
Dauguma keliautojo aplankytų barų darbuotojų ir šeimininkų jį priėmė labai geranoriškai. Išgirdę, kokiu tikslu panevėžietis lanko barus, pavaišindavo keliautoją įvairiais užkandžiais, o kai kurie dar ir lauktuvių įdėdavo. Vis dėlto labiausiai A. Škutas džiaugiasi, kad kelionėje sutiko daug gerų žmonių, su kuriais buvo malonu pabendrauti.
