Ką žinojote apie geopolitinę situaciją Baltijos šalių regione prieš pradėdama dirbti su filmu „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“?
Dar prieš pradedant dirbti su „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ (angl. Waiting for Invasion), Baltijos šalių geopolitinė situacija buvo patraukusi mūsų dėmesį. Tuo metu (2013-2014 m.) atidžiai sekėme naujienas iš Ukrainos, kurioje vyko Maidano protestai, o vėliau ir Krymo aneksija.
Matydama įtampą šiame regione „Al Jazeera“ atidžiai stebėjo, kokią įtaką Rusijos agresija galimai padarys kaimyninėms šalims. Matėme, kad dėl agresorės veiksmų Baltijos šalys ėmėsi nepaprastų priemonių. Viena iš jų – Lietuvoje grąžinta privalomoji šauktinių tarnyba.
Kaip tik tada įsigijome mus labai sudominusį filmą iš Latvijos „Mano tėvas bankininkas", kuriame įvairiais aspektais nagrinėjama kultūros ir istorijos gynybos problematika. Šioje juostoje Rusijos okupacijos pabaiga perteikta per labai asmenišką perspektyvą.
Kiek vėliau „Sheffield“ tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje sutikome režisierę Neringą ir prodiuserį James Rogan ir sužinojome apie jų kuriamą dokumentiką.
Visgi reikia pripažinti, kad prieš 2013-2014 m. įvykius mano žinios apie Baltijos šalis buvo tikrai ribotos. Žinojau tik tiek, kad tai šalys, buvusios komunistinės Sovietų Sąjungos sudėtyje ir devintajame dešimtmetyje išsikovojusios nepriklausomybę. Dirbdama su Neringa ir James labai daug sužinojau apie Baltijos šalių regioną ir ypač apie Lietuvą.
Kodėl „Al Jazeera“ nusprendė koprodiusuoti šį filmą?
Sutikę Neringą ir James, buvome sužavėti jų sugebėjimo išskirtiniu kampu pristatyti aktualią tematiką. Stipri kūrybinė komanda taip pat buvo labai svarbus veiksnys, priimant sprendimą koprodiusuoti šį filmą. Neringa yra talentinga lietuvių režisierė, o James labai vertinamas britų prodiuseris. Labai didelį įspūdį padarė jų bendravimas su kariais,jų šeimomis bei sugebėjimas į filmo kūrimą įtraukti tokias institucijas kaip Prezidentūra, Lietuvos kariuomenė ir NATO.
„Al Jazeera“ itin atidžiai renkasi filmus, kuriuos rodo savo žiūrovams. Daug dėmesio skiriame kūrėjams, su kuriais dirbame. Tikime, kad būtent vietinių filmų kūrėjų istorijos gali geriau perteikti aktualijas. „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ – puiki dokumentika, leidusi mūsų auditorijai ne tik pažinti modernią Lietuvą, suvokti jos geopolitiką, bet ir suteikusi galimybę žiūrovui iš arti pamatyti šauktinių bei jų šeimų gyvenimus.
Prie filmo kūrimo proceso praleidote daug laiko. Kokį įspūdį apie Lietuvos visuomenę susidarėte?
Įspūdis apie lietuvius formavosi bendraujant su Neringa – išskirtinai atsidavusia ir talentinga filmų kūrėja. Ji buvo pasiryžusi sukurti filmą, kuris suteiktų jos gimtajai šaliai tarptautinį balsą ir papasakotų ne tik apie tai, kas vyksta Lietuvoje, bet ir kodėl tarptautinei bendruomenei reikia tai išgirsti.
Susidariau įspūdį, kad Lietuva jaučia nusivylimą, jog pasaulis nepakankamai jos klausosi. Taip pat pajaučiau net ir visuomenės baimę, kad pasauliui pradėjus klausytis, bus per vėlu.
Stebėdama filme vaizduojamus du karius, jaučiau tarsi jų „prarastą nekaltybę“. Šie jauni vyrai, gimę jau nepriklausomoje Lietuvoje, atrodo nerūpestingi, bet jie jaučia pareigą tarnauti kariuomenėje ir, esant reikalui, ginti savo šalį. Šauktinių šeimos ir jų pasakojimai atskleidžia skausmą, prisimenant gyvenimą okupacijoje, ir tai, ką reiškia vėl kylanti grėsmė iš Rusijos. Kartu jaučiamas ir nerimas, kurį šeima patiria, kuomet vaikas yra ruošiamas šalies gynybai.
Nepaisant skaudžios šalies istorijos, matau lietuvių drąsą ir ryžtą. Manau, Lietuvos visuomenė padarys viską, kad užkirstų kelią istorijos pasikartojimui. Matau geležinį ryžtą išlaikyti šalies nepriklausomybę.
Kokių atsiliepimų sulaukėte po filmo premjeros?
„Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ pasižymi nuostabia režisūra, yra puikiai nufilmuotas ir sumontuotas. „Al Jazeera“ žiūrovams fimo estetinė pusė tikrai paliko įspūdį.
Filmą transliavome vasario 15 d., Lietuvos nepriklausomybės dienos išvakarėse svarbiausioje „Al Jazeera“ angliškoje kasdienės dokumentikos laidoje „Witness“. Premjera sutapo ir su JAV Prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos laikotarpiu. Išrinktas Prezidentas garsiai kalbėjo apie galimybę JAV pasitraukti iš NATO ir vengė komentuoti gandus apie galimus jo slaptus ryšius su Rusija.
Praėjus kelioms savaitėms po filmo transliacijos ir Švedija, reaguodama į situaciją Rusijoje, pakartotinai įvedė šauktinių tarnybą.
Susilaukėme ir atsiliepimų, kad perteikta istorija pasakojama per daug vienapusiškai. Nenustebčiau, jei už tokių atsiliepimų ir komentarų slėptųsi prorusiški troliai.
Kaip manote, kaip Lietuvos visuomenė keitėsi per pastaruosius metus, sugrąžinus šauktinių tarnybą?
Lietuvos visuomenė šiuo metu yra sudėtingoje situacijoje. Kaip sakė Neringa ir James, „Lietuva yra lyg kanarėlė anglies kasykloje“. Šalis turi pasiruošti gintis, bet kartu ir nenori provokuoti savo didžiojo kaimyno. Visgi žvelgiant geopolitiškai, Lietuva turi stiprius lyderius, yra tokių svarbių organizacijų kaip ES ir NATO narė. Tačiau jos balsas pasaulyje nėra girdimas.
Rytinėje Ukrainoje vyksta realus karas, tačiau tokios temos šiuolaikinėje žiniasklaidoje retai kada patenka į antraštes. Gal likusi pasaulio dalis neigia tokius konfliktus? Gal tai yra neapibrėžtos ir nestabilios situacijos rezultatas? Gal tai baimė? Tikrai negaliu atsakyti, kodėl tarptautiniu mastu skiriama tiek mažai dėmesio įvykiams, kurie vyksta prie Rusijos sienos. Būtent apie šią situaciją mes plačiai diskutuojame „Al Jazeera“ „Witness“ programoje, kurioje aiškinamės, kodėl tam tikros aktualijos nėra aptariamos tarptautinės žiniasklaidos. Manau, kad tokia situacija susiklostė dėl to, kad Rusijos veiksmai ir ketinimai nėra aiškūs.
