„Kaip medikė, akušerė, žindymo konsultantė, turiu sakyti Pasaulinės sveikatos organizacijos nuomonę, kuri sako, kad išimtinis vaiko žindymas, be papildomų intervencinių dalykų – žindukas tame tarme – turi būti iki 6 mėn.
Aišku, kartais gaunasi, kad mama dirba žinduku, nes čiulpimo refleksą visi esame įgiję. Kai kuriems kūdikiams jis stipriau išreikštas, kai kuriems – silpniau, dėl to kai kurios mamos vargsta, o kitos nejaučia jokių bėdų augindamos vaiką be žindukų“, – nurodo I. Girdvainienė.
Žindymo ritmas
Nuo šešto gyvenimo mėnesio, kai vaiką pradedam primaitinti ir kitu maistu, ne tik pienu iš mamos, tą vaiko poreikį čiulpti, pastebi pašnekovė, galima kompensuoti maistu. Tačiau ne visuomet.
„Išvertus iš anglų kalbos, žindukas yra „pacifier“, kas reikštų lietuviškai „ramintukas“. Tad morka, obuolys ar maistas nebūtinai nuramins vaiką. Dėl to dirbdama klinikinį darbą galiu pasakyti, kad vis tik yra vaikų, kuriems kartais reikia to žinduko.
Svarbiausia yra nesutrikdyti žindymo ritmo ir neįkišti to žinduko kūdikiui per anksti. Žindymas dalinai yra technikos ir pasitikėjimo savimi įvaldymas. Todėl aš pateikiu tokį palyginimą – mama pirmiausiai turi išmokti abėcėlę, laisvai skiemenuoti, o kada jau laisvai skaito, gali skaityti ir elektroninę, ir kokią nori knygą. Tad kai mama įvaldo žindymą, galima įsivesti ir pagalbininkus, tačiau iki tol to daryti nepatartina“, – nurodė akušerė.
I. Girdvainienė sako, kad PSO skatina mamas žindyti, o žindymo politikoje čiulptukas nėra vertinamas kaip pagalba.
„Kuo čiulptukas yra blogai? Pateiksiu per pavyzdį suaugusiems. Kai mes esame alkani ir pakramtome kramtomos gumos, išsiskiria sekrecija, didėja skrandžio rūgštingumas ir mes save apgauname – dingsta noras valgyti, nes tu kramtai.
Kadangi mums yra svarbus nesutrikdytas žindymo ritmas ir kad vaikas valgytų pagal poreikį, mums svarbu, kad nebūtų įvesta papildomų priemonių, dėl kurių vaikas apgautų savo poreikius. Tuo tarpu duodant žinduką vaikas „užsičiulptų“ ir nesuprastų, kad jam atėjo alkis. Jis gal bus ramesnis ir valandą, ir pusantros, o natūralus žindymo ritmas triks. Todėl žindukas ir yra blogai“, – kalbėjo specialistė.
Kai vaikas nenusiramina
O kaip gi tai veikia praktiniame gyvenime? Portalui tv3.lt teko bendrauti su mamomis, kurios tikrai vengia duoti savo kūdikėliams čiulptukus, tačiau kartais susiduria su dilema. Pavyzdžiui, ruošiant vaiką į lauką, jis ima verkti, susinervina, tada visas sušyla – mamytės, nenorėdamos, kad vaiką lauke perpūstų, jau geriau jį nuramina čiulptuku. I. Girdvainienė turi ir čia patarimą:
„Soskė“ mums yra tiesiog lengvesnis nuraminimo būdas. O juks galima tą išėjimą į lauką padaryti lengvesnį ir greitesnį – pavyzdžiui, pasiruošti pirma mamai, o paskui greitai aprengti vaiką. Tai irgi yra išaugama, o, jeigu jam nuolat duos žinduką, jis prie jo pripras ir kitaip nenusiramins. Žindukas yra labiau reikalingas mamai. Kūdikis gimė žinodamas, kad jis žįs krūtį, bet mes išrandame pagalbinių būdų sau“ , – nurodo ji.
Kelių rūšių žindukai
I. Girdvainienė sako, kad žindukų yra kelių rūšių – ir vieni yra palankesni kūdikiams, kiti pridaro daugiau žalos.
„Reikia skirti žinduką nuo čiulptuko. Žindukas yra nuo žodžio žįsti – jis turi būti apvalios formos ir kuo labiau palankus krūčiai, priminti mamos spenelį, o čiulptukas gali būti kaip buteliukas su nukirstu galu – ortodoksinis čiulptukas, kuris yra visai nereikalingas. Taip pat svarbi ir medžiaga: aš labai vertinu kaučikinius žindukus, labiau nei silikoninius“, – sako specialistė.
Kai sutrinka žindymo ritmas
Akušerė nurodo, kad, jeigu moteris įvaldo žindymo techniką, išimtinais atvejais galima duoti kūdikiui žinduką – tačiau tik žinant, kad nesutrikdysi žindymo ritmo. Tad didžiausia „soskės“ davimo kūdikiams grėsmė – sutrikęs žindymo ritmas.
„Jei sutrinka žindymo ritmas, sutrinka mamos laktacija, tada mama turės problemų – gali būti krūties uždegimai ir kitos rimtos problemos“, – pasakoja specialistė.
Kada žindukus duoti galima
I. Girdvainienė nurodo, kad žindukai nėra absoliutus blogis ir svarbiausia jų neduoti per anksti, tačiau kai kuriais atvejais žindukai netgi reikalingi.
„Pavyzdžiui, neišnešiotiems naujagimiams mes duodame žindukus, nes jiems reikia patenkinti žindymo refleksą ir užvesti jį.
Taip pat būna, kai kūdikiai čiulpia nykštį, tada – lovos strypelį, tuomet susiranda kokią marlytę. Tokiais atvejais, reikia galvoti apie žinduką, nes vaiko poreikis vien žindant nepatenkinamas. Aš esu turėjusį atvejį, kai vaikas nusičiulpia nykštį iki kraujo. Tokiu atveju reikia rinktis žindymui palankų žinduką.
Taip pat žindukas gali būti naudingas nujunkymo metu: kai mama nujunko vaiką nuo krūties, o vaikui vis tik reikia kažko nusiraminimui, pačiulpimui, tada kartais siūlome duoti vaikui atjunkyti žinduką, tačiau trumpam“, – nurodė specialistė.
Tačiau akušerė pastebi, kad bet kuriuo atveju, galvojant apie žinduko davimą vaikui, reikėtų sulaukti tų požymių, kad jis yra reikalingas.
„Mes linkę per anksti ir per greitai duoti kūdikiui žinduką. Tai padaryti yra lengviausia, tačiau mes nepagalvojame, kad jį reikės ir išvesti kažkaip. Čia jau reikės ortodontų konsultacijos, kurie papasakos, kaip jie mato baisius vaikų sąkandžius, suformuotus žinduko, ir kaip jie maito verkiančius 4-5 metų vaikus, kurie negali atsisveikinti su žinduku“, – pasakoja specialistė.
Akušerė sako, kad vaiką nuo žinduko reikia atpratinti tada, kai jis jau turi pilną burną dantų.
Vyraujanti nuomonė
I. Girdvainienė nurodo, kad tarp akušerių vyraujanti nuomonė ir yra ta, kad reikia vengti duoti žindukus kūdikiams – nes tokios yra Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos.
„Tai yra standartizuotas mokymas akušerių, ginekologų ir šeimos gydytojų. Yra kita problema, kad mes kartais neatnaujiname informacijos ir, kalbėdami su senos kartos gydytoja, galite išgirsti, koks yra geras čiulptukas, tačiau ji neturi teisės to sakyti. Mes turime dirbti pagal naujus standartus ir tai, ką sako mokslas. O mokslas sako, kad iki pusės metų žindome išimtinai, o nuo pusės iki dvejų metų yra vyraujantis žindymas, nes tai yra palanku kūdikiui“, – nurodo specialistė.
