Socialinė darbuotoja Rita Škriadaitė-Vrubliauskė, ieškanti būdų padėti migrantams, pasakojo, kad visuomenei neparodoma visa tiesa apie valstybių pasienyje įstrigusius pabėgėlius. „Žmonės gyvena lyg tos temos nebūtų. <...>Žmonės nemato šeimų, kurios sėdi ir alksta, arba tų, kurie nuo išsekimo miršta“, – sakė ji.
Jos teigimu, valdžia į migrantų kančias vos ne užmerkia akis – šiuo metu savanoriams nepavyksta bendradarbiauti su valstybe, nes Lietuva laikosi kitokios pozicijos. „Valstybė nerodo jokios iniciatyvos teikti bet kokią humanitarinę pagalbą tiems žmonėms“, – apgailestavo ji.
Nepritaria ministrei, kad situacija stabilizuota
Portalas tv3.lt susisiekė su socialine darbuotoja R. Škriadaite-Vrubliauske, kuri savanoriškai ieško būdų padėti migrantams. Ji atskleidė, su kokia skaudžia realybe susiduria pasienio ruože tarp Baltarusijos ir Lietuvos esantys migrantai. Humanitarinė pagalba jiems, atsidūrusiems tarp dviejų sienų, tarp dviejų ugnių, – dažniausiai nepasiekiama.
Iš Lietuvos pusės jie būna apgręžti, o iš Baltarusijos taip pat išvejami – yra liudijimų, kad net pasitelkiant smurtą. Kai kurioms grupėms pavyksta pasiekti Lietuvą – tuomet jos juda per miškus, kaimus pasienio rajonuose. „Čia tos grupės, kurios dar turi jėgų eiti. O kitos būna tiesiog toje zonoje tarp sienų. Kai kuriose vietose ta zona labai plati ir ten negali ateiti jokie pagalbininkai“, – minėjo moteris.
Ji pridūrė, ką liudija lenkų aktyvistai – migrantai kartais tiesiog nebegali atsikelti nuo žemės arba dėvi permirkusiais rūbais šaltuoju metų laiku.
Su migrantais dirbanti savanorė sakė nepritarianti vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės kartojamam teiginiui, kad situacija prie sienos – stabilizuota. Viešai teigiama, kad pasieniečiai duoda maisto apgręžiamiems migrantams, tačiau tai nėra sisteminga, tv3.lt pasakojo pašnekovė.
„Jeigu yra žurnalistai, jie gauna maisto nedidelius paketėlius, tai yra užfiksuota. Bet kad jie sistemingai gautų, to tikrai nėra. Ir čia mes kalbame tik apie maistą. <...> Kad būtų sisteminga, turėtų būti įsakymas kiekvienam apgręžiamam žmogui duoti po maisto paketą. Manau, šituo metų laiku tai turėtų būti privaloma, jeigu mes norime kažką humaniškai daryti“, – remdamasi migrantų liudijimais teigė socialinė darbuotoja.
Ji siūlė greta maisto davinio suteikti antklodę ir miegmaišį, tačiau pažymėjo, kad to irgi nebepakanka išgyvenimui, nes temperatūra krenta. Taip pat praverstų į pagalbos paketą įtraukti ir dujinę viryklėlę. Tai ypač aktualu šeimoms su vaikais, kuriems šaltuoju metų laiku būtinas šiltas maistas ir galimybė dezinfekuoti vandenį, t. y. paversti jį geriamu.
Pasakė, ko būtinai reikia įstrigusiems prie sienos
Pašnekovė atskleidė, kaip dabar šalyje veikia savanorių grupės, siekiančios stebėti, kaip sienos apsaugos procedūrų metu elgiamasi su migrantais. Pasklidus informacijai apie pasienyje įstrigusią migrantų grupę, savanoriai iš Lietuvos mėgina važiuoti į įvykio vietą ir stebėti, kaip migrantai bus sutikti pasieniečių.
„Jeigu važiuoja žmonės iš išorės, dar yra šansas, kad kažkoks pažeidžiamas asmuo bus įleistas [į Lietuvą – aut. past.]. Tam reikia, kad kažkas būtų tose situacijose“, – teigė R. Škriadaitė-Vrubliauskė.
Savanorė minėjo, kad dažnai ties siena įstrigę žmonės negali sulaukti pagalbos, nes neturi galimybės pranešti apie savo būklę ir poreikius. Tam reikėtų sukurti atskirą, saugią platformą, kuria naudodamiesi migrantai informuotų apie savo buvimo vietą ir jiems būtiną pagalbą.
„Mes neturime aktyvistų pagalbos telefono, kur žmonės gali kreiptis. Lenkijoje yra bendras grupės pagalbos telefonas ir pabėgėliai rašo: Mes badaujame, mes nepaeiname, mums reikia medicininės pagalbos. Tuomet pagalbos grupės važiuoja, kartais ir naktį“, – įvardijo R. Škriadaitė-Vrubliauskė.
Taip pat svarbu užtikrinti, kad pabėgėliai turėtų galimybę įsikrauti telefonus, nes šis įrankis gali jiems padėti išsikviesti pagalbą.
„Tas pats power bank‘as (angl. – nešiojamas įkroviklis) yra be galo, be galo svarbus. <...> Kitu atveju, pasienio ruožai yra labai ilgi ir jie ten būna, miršta ir neturi, net kaip pakviesti pagalbos, neturi jėgų prieiti iki sienos. O jeigu ir prieina, vis vien būna nuvežti į Baltarusiją. Tas niekur neveda ir jie tai jau irgi žino“, – sakė R. Škriadaitė-Vrubliauskė.
Dažnai nesiorientuoja, kur atsidūrė
Migrantams stinga ne tik maisto ar šiltų rūbų – jiems trūksta paprasčiausių žinių. Kai kurie asmenys, pasiekę Lietuvos pasienį, nesiorientuoja, greta kurios valstybės atsidūrė. Jie neretai mano, kad pasiekė Vokietiją, nes jiems paprasčiausiai trūksta informacijos, kad kas nors paaiškintų jų padėtį.
„Jie miškuose, be maisto ir sušalę. <...> Yra skirtingų istorijų. Ir kai kurie iš jų nesupranta, kur jie yra, nežino, kad gali eiti į kontrolės postą“, – sakė pašnekovė.
Kas atvykstantiems migrantams žadama iš anksto ir su kuo jie susiduria įstrigę pasienyje – visa tai skiriasi kaip diena ir naktis. Žmonės atkeliauja iki sienos tikėdami, kad paėję kilometrą pasieks Vokietiją, bus sutikti žurnalistų ir humanitarinių pagalbininkų, jiems bus suteiktas apgyvendinimas stovykloje geromis sąlygomis. Tokius pažadus pabėgėliams dalija asmenys, kviečiantys atvykti į Europą, skelbimą savo akimis mačiusi sakė R. Škriadaitė-Vrubliauskė.
Pašnekovės teigimu, svarbu migrantams suteikti adekvačią informaciją ir išdėstyti: ties kokių valstybių sienomis jie atsidūrė, kad jų neketinama įleisti ir kokių išeičių jie turi. „Realiai nieko nekainuotų keliomis kalbomis tai padaryti ir pasieniečiams duoti lapelį su informacija“, – nurodė ji.
Valstybė nepadeda, tad burs savanorius
R. Škriadaitė-Vrubliauskė apgailestavo, kad valstybė nenori bendradarbiauti su gyventojais, siūlančiais įvairias iniciatyvas, kaip humanitariškai padėti migrantams. Ji sakė mėginusi organizuoti pagalbą migrantams – kreipėsi į institucijas, pasieniečius, bet tai vaisių nedavė.
Pasak jos, neįmanoma sėdėti rankų sudėjus, kai valstybė šioje srityje – neveikli, todėl savanorius būtina suburti. Jau užgimė idėja, kaip prie migrantų gerovės gali prisidėti norintys gyventojai, teigė pašnekovė.
„Turime planą dirbti su pasienio gyventojais – ieškoti žmonių, kurie galėtų, jeigu pamato migrantų grupes, duoti truputį paramos. Padaryti tokius taškus, kur būtų maisto paketų, miegmaišių ir šiltų rūbų ir kad jie būtų duodami tiems žmonėms. Vėlgi viskas ne sistemoje. Jeigu sistemiškai dirbtume su Vyriausybe, būtų galima daryti pokyčius, bet čia darome, kad kažkas būtų daroma“, – nurodė R. Škriadaitė-Vrubliauskė.
Jos teigimu, ties pasieniu įstrigusiems žmonėms svarbu parodyti, kad greta jų yra žmogiškumo apraiškų.
„Jie iš pradžių bijo aktyvistų, nes yra išgąsdinti pasieniečių. Dažnai jie būna 4–5 kartą vejami nuo sienos. Iš Baltarusijos yra daug atsiliepimų, kad tai daroma su smurtu. Tie žmonės bijo, bet kai po truputį pajunta, kad kažkas jais rūpinasi ir duoda maisto, jie nusišypso, apsikabinimas koks įvyksta. Tai jiems labai daug reiškia“, – sakė moteris.
Pagalba migrantams yra teikiama savanorių, šiuo metu viskas finansuojama iš privačių asmenų pinigų.
Mirčių pasieny gali būti daugiau nei fiksuoja tarnybos
Portalas tv3.lt teiravosi Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT), ar šiuo metu Lietuvos pasienyje yra pastebima įstrigusių migrantų grupių. VSAT atstovas Giedrius Mišutis nurodė, kad pastaruoju metu joks pabėgėlis nėra įstrigęs tarp Lietuvos ir Baltarusijos sienos.
Pirmiausia G. Mišutis apibūdino, kokie žmonės traktuojami kaip „pakibę“ pasienio ruože. Jo teigimu, tokių asmenų grupių greta Lietuvos–Baltarusijos sienos buvo galima pastebėti prieš kelis mėnesius.
„Vadinome įstrigusiomis migrantų grupėmis tokias, kurios sėdėdavo ant pačios sienos linijos. Baltarusija jų neįsileisdavo, į Lietuvą jie neidavo. Ir po savaitę žmonės ten būdavo. <...> Dabar kad grynai ant sienos būtų matomos ir sėdinčios [grupės žmonių – aut. past.] – tokių kaip ir nėra. Jos priartėja, nutolsta. Pabūna tam tikrą laiką, gal naktį prasėdi, bet kad įstrigimo kažkokio būtų akivaizdaus, to nėra“, – tv3.lt sakė G. Mišutis.
Jis pridūrė, kad tokios pabėgėlių grupės buvo matomos prie Lenkijos sienos. O Lietuvos pasienyje šiomis dienomis panašių atvejų pasitaikė vos vienas.
„Buvo čia prieš kelias dienas viena grupė ilgiau truputėlį užsilaikiusi, bet vėl ji nujudėjo į Baltarusijos gilumą. <...> Kad būtų nuolat, kokią savaitę ar 5 dienas matomos iš abiejų pusių, kad nejudėtų nė iš vietos – tokių [grupių – aut. past.] nėra“, – komentavo VSAT atstovas.
Pasak jo, judančias ir vis keičiančias buvimo vietą pabėgėlių grupes VSAT vadina „aktyviomis“, o sėslių, t. y. „įstrigusių“ pabėgėlių prie Lietuvos sienos nėra.
Portalas tv3.lt domėjosi, ar pastarosiomis dienomis Lietuvos pasienyje fiksuota pabėgėlių mirčių. G. Mišutis atsakė, kad iš Lietuvos pusės nė viena pabėgėlio gyvybė neužgeso, o iš Baltarusijos pasienio apie tai duomenų nėra. Jo teigimu, gilintis į Baltarusijos skelbiamas žinias apie migrantų mirtis neverta, nes jos neretai būna melagingos.
„Mūsų pusėje tikrai jokių mirčių nebuvo. Dėl Baltarusijos – mes nei jų pranešimų komentuojame tų įvairiausių, nei duomenų kažkokių, kokiais jie žongliruoja“, – sakė G. Mišutis.
Tačiau pasak R. Škriadaitės-Vrubliauskės, gausu liudijimų, pačių migrantų parodymų, kad pasienyje įstrigusius pabėgėlius neretai pasiglemžia mirtis. Pasak moters, neutrali teritorija tarp dviejų valstybių sienų – mažai lankoma, todėl mirčių ten fiksuojama mažiau. Tačiau skelbiama mirčių statistika neparodo realios situacijos, tikino ji.
