Vytautai, ar galima apibrėžti – kuri karta yra piktųjų?
Nepasakyčiau, kad tai susiję su gimimo data. Juk kiekvienas augame savame burbule, siedami gyvenimą su tais žmonėmis, kurie tau artimesni. Aš užaugau gana saugioje aplinkoje – Salininkų kaime prie Vilniaus. Tai buvo uždara bendruomenė, visi virėme savame katile. Nebuvo nei labai plataus akiračio, nei susidūrimo su kitais „burbulais“.
Mano tėvų karta buvo ta pavergtoji karta, kuri stengėsi savaip prisitaikyti ir išgyventi okupacijoje. O mūsų karta – labiau apgautoji: gyvenome mele, tiesa buvo visą laiką slepiama. Mums pasakojo apie „gražią komunistinę ateitį“ arba apie kovą su „blogiu“, kuris neva buvo tas kitas pasaulis – už sienos.
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, bandžiau prisiminti, o kaip gi mes gyvenome pavergti, okupuoti? Gal būdami jauni, nelabai supratome? Tačiau intuityviai jautėme – visa melo ideologija neatitinka realybės. Supratai, kad tai, kas kalbama, yra iliuzijos. Pradėjai niekuo netikėti, buvo daugiau ironijos, sarkazmo, cinizmo.
Filmo „Piktųjų karta“ herojai gyvena šiandien. Jie – sotūs, laimingi, padarę puikią karjerą. Tačiau prasidėjusi šiurpių įvykių serija juos sugrąžina 30 metų atgal, kai KGB agentai karštligiškai bandė naikinti bet kokius įkalčius, kurie vėliau galėtų būtų panaudoti prieš juos. Ar jums tais jaunystės metais neteko susidurti su KGB?
Mano seseriai teko. O aš gal ir buvau susidūręs su slaptaisiais KGB agentais – buvo įtarimų, kad štai šis žmogus galėtų būti pasiųstas, bet tiksliai sužinoti, kas yra kas, neteko.
Tėvai tokiomis temomis nekalbėjo. Pasipriešinimą, neapykantą sistemai labiau jaučiau iš močiutės reakcijų ir, ko gero, intuityviai perėmiau jos pyktį. Piktųjų karta ir yra mano močiutės karta, kuri susidūrė su okupacija nuo pat pradžių.
Mano senelis buvo užsirašęs į Lietuvos laisvės armiją. Kai buvo surasti sąrašai, o juose – ir senelio pavardė, močiutę labai ilgai tardė, kankino. Saugumiečiai įsivaizdavo, kad jis yra kažkur miške, reikalavo, kad išduotų vyrą. Tai ji sava patirtimi išgyveno tą baisiausią neteisybę.
Kai tau trenkia į veidą, tu tą išgyveni šimtu procentų. Tačiau kai tau pasakoja, kad jam trenkė į veidą – tik teoriškai gali įsivaizduoti tuos dalykus, bet nepajusi tikro skausmo.
Jūsų personažui tenka gauti per veidą, bet jis iš tų, kuris duos atgal. Kaip pačiam pavyko įsikūnyti į tokį tipažą?
Labai gera patirtis! Aš netgi važiavau su policininkais į tikrą budėjimą, kurio metu susidūrėme su gana ekstremaliomis situacijomis. Bandėme suimti žmogų, kuris šūkavo per langus, gąsdino aplinkinius, policijai neatidarė durų. Stovėjome, sekėme, laukėme, net iškvietėme pagalbą – atvykusiems ekipažams paskui ir perdavėme tą kenkėją, nes mūsų pamaina kaip tik baigėsi. Bet buvo veiksmo kupina situacija, gyvas trileris. Teko išgyventi įtampą, stresą. Tačiau galima ir savo vaizduotėje sužadinti tokius išgyvenimus. Kartais jie netgi būna baisesni už tikruosius.
Apie ką kalbėjotės su režisieriumi Emiliu Vėlyviu? Kartu kūrėte personažą?
Taip, kartu. Aš labai apsidžiaugiau, kai Emilis man paskambino ir pasiūlė šį vaidmenį. Jis visada buvo man imponuojanti asmenybė, tokia arogantiška netgi. Man patiko jo filmai, ypač – „Zero II“. Norėjau padirbėti drauge ir dėkoju likimui, kad gavau tokią progą. E. Vėlyvis iš pradžių pradėjo gąsdinti, kad reikės vargti, labai sunkiai dirbti, kad laukia itin sudėtingas procesas, kuriam reikės stipriai pasiruošti. Aš ir ruošiausi. Bet kai darbas prasidėjo, jis nebuvo toks žiaurus, kokio tikėjausi. Laukiau – kada gi jau prasidės kankinimai, nes E. Vėlyvis atrodo toks – kankintojas, kai žiūri iš šalies. O iš tikrųjų jis labai padėjo, vedė visą laiką tam tikra kryptimi mano personažą, kuris iš pradžių buvo savotiškai keistas – reikėjo būti grubiam, rėkti. Tas komisaras – buvęs alkoholikas, kuris bandė ištraukti save iš šio liūno, kad išsaugotų padėtį visuomenėje, tačiau po specifinių įvykių virtinės vėl pradeda gerti.
Vienoje scenoje jūsų veikėjo pagirios atrodo net labai įtikinamos. Per filmavimą išties gėrėte vandenį?
Taip. (Juokiasi.) Skaitydamas scenarijų visada prieš akis tarytum matau savo filmą, daug jo versijų. Vaizduotėje išsirenku įdomiausią variantą ir vėliau filmavimo aikštelėje bandau tai įgyvendinti. Toms scenoms, kai mano veikėjas geria ir daužo viską aplink, teko rimtai ruoštis, gana ilgai jas filmavome. Bet yra ir akimirkos tiesa: metiesi į veiksmą ir negalvoji, pavyks ar nepavyks. Kai nustoji galvoti ir save valdyti – įsijungia intuicija ir ji dažniausiai būna teisinga. Gyvenime aš kėdės į sieną nesu metęs, bet filme viską daužyti galiu. Tiesą sakant, net nežinau, kas aš esu. Tiesiog vaikštau labirintu, kuriame gali surasti ir baisių pusių. Gali leisti sau tai, ko neleidi gyvenime. Filmo aikštelėje buvo malonu pasidaužyti. (Juokiasi.)
Malonumų būta ir daugiau: filmavotės labai intymioje scenoje su aktore Toma Vaškevičiūte. O gal kaip tik sekso scenos filmavimo aikštelėje yra visiškai nemalonios?
Negalėčiau atsakyti vienu žodžiu – ar bjauru, ar malonu. Ar tai būtų sekso, ar kėdžių laužymo scena – aikštelėje ji tarsi praranda tą organiką, kurią žiūrovas patiria stebėdamas filmą. Bet tu dirbdamas stengiesi būti maksimaliai tikras ir sieki sukelti jausmą žiūrovui. Mums su Toma tekusi sekso scena buvo daugiau gyvuliška. Tuomet tu ieškai savyje to žvėriškumo, vulgarumo.
Jūsų personažas visgi yra geras ar blogas žmogus?
Bandžiau surasti jame žmogiškų pusių, su kuriomis galėčiau identifikuotis. Mes visi gimstame be išankstinių nuostatų – geras ar blogas žmogus. O paskui aplinka, lemtingi susitikimai, burbulas, kuriame augame, nukreipia vienur ar kitur. Sakyčiau, mano veikėjas galėjo būti ir geras žmogus.
Kokius viduje laikytus prisiminimus, emocijas režisierius E. Vėlyvis ištraukė iš jūsų šiuo filmu?
Gal šeimos istoriją? Leido iš naujo įvertinti visą patirtį, kurią išgyvenome. Kartu priminė ir tą laikmetį – 1985-uosius, perestroikos, Sąjūdžio laikmetį.
Ar mes jau toli nuo tų laikų?
Laikas pasižymi keistomis savybėmis. Būna tokios vietos, į kurias sugrįžti. Tarkime, gyvenai viename bute mėnesį, vėliau beveik metus – kitur, bet ten sugrįžęs jautiesi taip, lyg viskas būtų vykę vakar, o kitas laikas – jo tarsi nebuvo, jis kažkur kitur kaupiasi. Tai lyg laiko lašai.
Man atrodo, mes labai arti to laikmečio. Visi laikui bėgant keičiamės, bet mano karta nešiojasi tą patirtį, ji čia pat, gali ranka pasiekti. Juo labiau, įvykių, kurie dabar vyksta pasaulyje, kontekste – jie nori nenori grąžina į tą būseną. O kokie klausimai iškils žiūrovams po filmo – tai priklausys nuo kiekvieno žmogaus. Tačiau visų pirma tai – labai įdomi detektyvinė istorija ir įtraukiantys įvykiai, kurie vyksta čia ir dabar.
„Piktųjų karta“ Lietuvos kino teatruose debiutuoja spalio 14 d. Filmą kuria kompanijos „Kino Kultas“ prodiuseriai Daiva Varnaitė-Jovaišienė, Asta Liukaitytė, Donatas Šimukauskas. Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.
