Turėjote būti muzikantu, tačiau tapote aktoriumi. Kodėl karjeros kelias pasisuko į aktorystę?
Aš tikrai to neplanavau. Buvau muzikantas, 13 metų grojau trimitu. Ir tikėjau, kad tai bus mano specialybė bei gyvenimo būdas. Mokydamasis konservatorijoje itin daug bendravau su aktoriais, vieni kitus kviesdavom į koncertus ar spektaklius. Staiga supratau, kad muzikanto perspektyva Lietuvoje yra daug labiau ribota nei aktoriaus. Viskas buvo lyg iš anksto nuspręsta: simfoninis orkestras, mokytojas muzikos mokykloj. Aktoriaus specialybė daug įvairiapusiškesnė.
Ar turite autoritetą, į kurį lygiuojatės, kurio pėdomis sekate?
Vieno autoriteto nebuvo ir nebus. Jų yra daugybė. Kiekvienam vaidmeniui renkiesi po kruopelę iš visur. Tai yra labai bendražmogiška, kai tau skirtingais gyvenimo etapais suponuoja skirtingos žmogiškosios ar profesinės savybės. Taigi nėra vieno autoriteto, į kurį siekiu lygiuotis.
Koks Jums svarbiausias įvertinimas? Pilna salė žmonių, pagiriamasis režisieriaus žodis..?
Mano galva, geriausias aktoriaus darbo įvertinimas – tai atgarsis, kurio sulaukia jo atlikti vaidmenys. Pilna salė žmonių neabejotinai glosto savimeilę. Tačiau momentas, kai užvažiuoti naktį į degalinę nusipirkti cigarečių ir tau degalinės operatorius padėkoja už spektaklį, kurį matė prieš mėnesį. Vadinasi, gerai padariau savo darbą. Nors nežinojau, kad tą dieną ateis žmogus, kuriam aš turiu padaryti įspūdį. Aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą ir darau savo darbą. Mano darbas turėjo atgarsį. Ir tas atgarsis mane pasiekė netikėtu laiku, netikėtoje vietoje, netikėta forma. Tai yra pats geriausias įvertinimas ir stimulas daryti tai, ką darau dabar.
O kalbant apie vaidmenis. Ar turite savo mėgstamiausius?
Koks yra mėgstamiausias vaidmuo, gali pasakyti tik tada, kai nustoji jį kurti. Tada, kai apie juos gali kalbėti tik būtuoju laiku. O teatras yra procesas. Tai nėra rezultatas. Tuo jis skiriasi nuo kino. Aš negaliu kalbėti apie vaidmenis, kuriuos vis dar vaidinu. Rytoj aš vaidinsiu tą patį vaidmenį visiškai kitaip nei suvaidinau šiandien. Tas vaidmuo dar yra gyvas. Tad ar patiko vaidmuo, galiu pasakyti tik tada, kai jo jau nebėra, kai jo kūrimas baigėsi.
Kalbant apie bene naujausią jūsų vaidmenį kuriamą „Domino“ teatre. Koks jis bus?
Komedijoje „Diena be melo“ mano personažas yra 40–50 metų vyras, kuris šiuo metu išgyvena skyrybas. Jis turi vaikų, sprendžia skyrybų klausimus, bylinėjasi su žmona. Tai toks gyvenimo etapas, kuriame vyro ir moters santykiai yra viena skausmingiausių temų. O spektaklyje šiam vyrui pasipainioja buvusi jo kurso draugė, dėl kurios prieš 20 metų jis buvo pametęs galvą. Tai tik padidina pjesėje jaučiamą psichologinį krūvį. Pati „Diena be melo“ bus ne visai tokia, kokia yra įpratę matyti žiūrovai „Domino“ teatre. Tai spektaklis, kuriame svarbiausia ne siužetas, bet psichologinė linija. Tai istorija apie draugystę tarp draugų ir tarp vyro ir moters.
