Pirmadienio vakarais, 19.30 val., žiūrovai mėgaujasi jo puikiai atliekamu vaidmeniu intriguojančiame TV3 televizijos filme „Puolusių angelų miestas“, kur jis įkūnija apsukrų, už virvučių ne vieną istorijos personažą tampantį barmeną.
Nors pats aptarnavimo srityje nėra dirbęs, Šarūnas šypteli: o gal dar teks. „Kai manęs nebereikės nei teatrui, nei ekranui, galbūt galėčiau būti reikalingas tam, kad įpilčiau ištroškusiam. Kodėl ir ne, visai prasminga...“ – svarsto aktorius.
Lietuvoje žmonės, dirbantys aptarnavimo sferoje, neretai menkai vertinami, manoma, jog jie negali susirasti rimtesnio darbo, neturi motyvacijos siekti išsilavinimo. Š. Banevičius įsitikinęs, kad tai – tik kvailas stereotipas. „Turiu draugų, kurie dirba barmenais. Juos gerbia bei myli moterys ir vyrai, nes teoriškai barmenai diktuoja taisykles ir yra tikrieji baro šeimininkai. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kaip tu dirbi. O maniškiai dirba gerai“, – sako šypsodamasis aktorius ir prideda, kad daugybę specialybių galima imti ir sumaišyti su žemėmis: daktarą, policininką, politiką ar statybininką. „O požiūrį reikėtų keisti turbūt tiems, kurie dirba, – sako Šarūnas. – Ir visai nesvarbu ar tu barmenas, ar aktorius.“
Televizijos filme „Puolusių angelų miestas“ Š. Banevičius pats stoja aptarnauti baro klientų. Papasakoti apie savo personažą jam yra sunkiau, nei jį suvaidinti: „Tai gana gudrus, nenuspėjamas, aplinkybėmis manipuliuojantis tipelis.“ Aktorius prisipažįsta, kad su tokiais herojais gyvenime pats yra susidūręs – paauglystėje kaip tik tokie buvo pagrindiniai Šarūno pašnekovai ir palydovai: „Tokie tipai nėra blogi, nesiekia kenkti. Tiesiog kaip ir visi – nori būti reikšmingi, laimingi ir įtakingi. Vieni tai bando pasiekti paisydami moralės ir įstatymų, kiti – priešingai.“
Kaip tik antrąjį variantą renkasi aktoriaus įkūnijamas barmenas. Kaip Š. Banevičiui pavyko įsijausti į vaidmenį? Šarūnas juokiasi ir sako: „Prieš filmavimą kartu su juo išgeriam kavos ir surūkom cigaretę, po filmavimo tiesiog parūkom... Bet mano namuose jis nepageidaujamas. Ten – žmona ir katė, personažui vietos nėra.“ Kiek surimtėjęs prideda: „Man, kaip aktoriui, tai yra tauri patirtis. Tikiuosi, kad nors vienas žiūrovas patikės šiuo personažu.“
Paklaustas, kaip pasuko aktorystės keliu, jis spontaniškai paaiškina natūraliai: „Pradėjau vaidinti (tiksliau – reikalauti dėmesio) kai tik pradėjau vaikščioti, o dar labiau – išmokęs tarti raides. Iš pradžių vaidinau mamai, seneliams, kaimynų vaikams, po to klasiokams, mokytojoms ir pardavėjoms. Už netinkamą elgesį mokykloje mane buvo nuspręsta „ištremti“ į Kauno vaikų ir jaunimo teatrą „Vilkolakis“, kuris tuo metu savo profesionalumu galėjo lygiuotis su daugybe profesionalių teatrų. Galiausiai atsidūriau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ten turėjau garbės gauti pylos nuo Sauliaus Bareikio, Vlado Bagdono, Cezario Graužinio.“ Iki šiol aktorius savo keliu sako taip ir einantis – natūraliai ir spontaniškai.
Šarūnas pasakoja, jog vaidinti televizijos filme „Puolusių angelų miestas“ sutiko dar tuomet, kai iki galo nebuvo parašytas visas scenarijus: „Kai prodiuseris su režisieriumi entuziastingai ir vaizdžiai demonstravo kokį daugmaž personažą turėčiau suvaidinti, supratau, kad bus smagu.“ Aktorius įsitikinęs, kad kiekvienas naujas projektas – tai nauja rizika, niekada neįmanoma aiškiai žinoti kas iš to išeis, tačiau pats sako pasitikintis prodiuserių kompanijos „Videometra“ kūrybine komanda: „Su šita chebra kartu esame nemažai padarę. Juk kaip tik čia, dar būdamas studentas, suvaidinau pirmajame seriale...“
Š. Banevičius džiaugiasi, kad „Puolusių angelų miesto“ rezultatas – pavykęs: „Net ir didžiausi mano pažįstami cinikai sakė, kad mes neblogai pavarėm! Smagu, kad Lietuva pagaliau pribrendo tokiam formatui. Manau, kartelė užkelta tikrai aukštai, o tai, žinoma, įkvepia.“
