Dar mokydamasis mokykloje supratau, kad noriu tapti aktoriumi. Tačiau pasvarsčiau, kad ir mokslas gali būti įdomus, todėl pasirinkau fizikos studijas. Turiu fizikos mokslų diplomą, bet niekada nedirbau pagal specialybę. Ne fizikas aš.
Laikui bėgant atmintis visas formules, lygtis, nelygybes „išmetė į sąvartyną“. Daugeliui žmonių būna tokių pasikeitimų, paklaidžiojimų. Retas kuris savo kelią randa iš karto.
- Ar netrukdo populiarumas asmeniniam gyvenimui?
Mano populiarumas yra muilo burbulas, kuris seniai susprogo į mažus gabalėlius. Jis kažkada buvo, bet dabar nėra. Gatvėje atpažįsta tik vyresnio amžiaus žmonės, ir tai tikrai nedažnai.
Dabar jau kitoks esu nei senuose spektakliuose ar filmuose: pražilęs, praplikęs, apaugęs barzda. Jaunimas niekada neatpažįsta, jis nematęs filmų, kuriuose kadaise vaidinau. Jų dabar beveik niekas nebežiūri.
- Ką geriau pasirinkti: kiną, televiziją ar gerą knygą?
Televizija šiuo metu pateikia informaciją, bet didžiąją dalį eterio užima pramogos ir komercinės laidos. Kultūrinių laidų ar gerų filmų trūksta, televizija nesuteikia dvasinio peno. Kalbant apie filmus, dauguma jų pavirtę į trilerius, siaubo filmus ir komedijas. Kam to reikia, ką tai duoda žmogui?
O knyga tarnauja dvasiniam žmogaus tobulėjimui. Kiekvienas turėtų atsakyti sau į klausimą, kas labiau įsimena: perskaityta knyga ar peržiūrėtas filmas? Manau, kad dabartiniai kino filmai ir klasika tapusios knygos yra nepalyginami dalykai.
- Esate įkūnijęs ne vieną istorinį personažą: Mindaugą, Mažvydą, Skirgailą ir kitus. Kuris iš jų brangiausias?
Visi šie personažai man yra savotiškai brangūs, bet nė vienas iš jų neprilipo taip, kad negalėčiau atplėšti. Įsimintiniausias tikriausiai Mindaugo vaidmuo.
Tuo metu ir mus, spektaklio aktorius, ir žiūrovus vienydavo vienas brangus žodis – „Lietuva“. Buvo uždraustas vaisius, buvo draudžiama garsiai minėti tokius žodžius kaip Laisvė, Nepriklausomybė, Valstybė.
Juk mūsų Tėvynė tada buvo Tarybų Sąjunga, o mes garsiai skelbėme, kad Lietuva! Tas Laisvės skelbimas buvo jaudinantis, manau, kad jau pirmieji spektaklio pastatymai buvo neoficiali Sąjūdžio pradžia. Žiūrovai mane labiausiai įsiminė, kai vaidinau tuos personažas. Tačiau man jie nebuvo tokie artimi, kaip atrodydavo.
- Kas gyvenime Jums svarbiau – karjera ar šeima?
Visą gyvenimą svarbiau buvo darbas. O kai dabar vaidmenų sumažėjo, mąstau apie savo profesiją ir iškyla amžinos vertybės.
Kai eini užmerktom akim ir matai tik savo tikslą, gyvenime daug ko nepastebi. Ir dažniausiai nematai tikrųjų vertybių, kurių vertinimai per laiką keičiasi. Dabar atėjo tas metas, kai svarbiau tikrosios vertybės ir šeima.
