Legendinis Lietuvos aktorius, publikos numylėtinis, buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, o šiuo metu Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) pirmininko pavaduotojas Regimantas ADOMAITIS, atvira širdimi žvelgiantis į gyvenimą, laikmečio iššūkius pasitinka oriai pakelta galva ir neketina likti pasyviu, abejingu stebėtoju, matydamas kaip oligarchinė valdžia skurdina Tautą, plėšia, grobsto valstybę. Jis yra įsitikinęs, kad Lietuvai būtinas antras - antioligarchinis Sąjūdis, kadangi čia vyraujanti brutali, pragmatiška pinigo jėga išstūmė iš visuomenės gyvenimo kultūrines, dvasines, moralines vertybes, o meno žmonės verčiami skursti, jeigu atsisako tarnauti pinigui, nesifilmuoja komercinėse TV laidose.
Su nostalgija prisimindamas dainuojančios revoliucijos metų žmonių entuziazmą, šimtatūkstantinius mitingus, visuotinę euforiją, nuvilnijusią per laisvėjančią Lietuvą prieš du dešimtmečius, aktorius R.Adomaitis mano, kad pirmasis Sąjūdis, sužadinęs tautinio Atgimimo viltį, galų gale paliko daugumą žmonių prie suskilusios geldos. Daugybė žmonių emigravo iš šalies, o likusioji visuomenės dalis paversta pilka, inertiška mase, kurią labai lengva valdyti, manipuliuoti, pasitelkiant oligarchinei sistemai tarnaujančią žiniasklaidą, klaidinti įvairiomis viešųjų ryšių akcijomis. Taupymo diržais veržiama, nuskurdinta Tauta tapo melžiama karve išpampusiam biurokratiniam aparatui, politinei valdžiai, tampriai susijusiai su oligarchiniais klanais.
„Mes iš tiesų bandome apginti visuomenę nuo to klano savivalės, priešinamės žmonių skurdinimo politikai, kurią vykdo A.Kubiliaus Vyriausybė. Jau seniai premjeras, nusprendęs apkarpyti pensijas, aiškina žmonėms, kad šiuo sunkmečiu visi turime būti vieningi, pasiaukojantys, solidarūs. Kodėl gi ne? Jeigu valdžia normaliai kalbėtų su žmonėmis, gal tada ir mes, pensininkai, sutiktume prisidėti iš savo kišenės. Bet kai visuomenė žino, ką mūsų valdžia yra pridariusi!.. Juk būtent politikai yra kalti, kad šiandien Lietuva yra tokioje gilioje duobėje. Bet argi kas nors iš valdžios už tai yra nubaustas, ar pripažino savo kaltę?.. Ir jeigu iki šiol tai nėra padaryta, kalbėti apie vieningumą ir pensininkų pasiaukojamą valdžios ponų savanaudiškiems interesams tenkinti – amoralu,“ - interviu „Laisvam laikraščiui“ teigia aktorius R.Adomaitis.
- Kažkada, būdamas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, dalyvaudavote daugiatūkstantiniuose mitinguose, buvote išvien su tais, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Po 20-ties metų nuo tų atmintinų dienų, jūs ir vėl kreipiatės į Tautą V.Kudirkos eilėraščio „Varpas“ posmais, rėžiate ugningas kalbas, tapote antioligarchinio Sąjūdžio – Jungtinio demokratinio judėjimo pirmininko Kęstučio Čilinsko pavaduotoju. Kokią įsivaizduojate šio judėjimo perspektyvą 2010 metais? Ar JDJ ir toliau plėsis, augs, stiprės, o gal dėl nuomonių bei interesų įvairovės ims skaldytis arba, paprasčiausiai, kylančių žmonių entuziazmas bus nuslopintas oligarchinės valdžios vingrybėmis, gąsdinimais, pasitelkus į talką spec. tarnybas?
- Nežinau, aš apie tai negalvoju. Svarbu yra daryti tai, ką tau liepia sąžinė, ką diktuoja protas. Būtina šiandien daryti tai, ką galime. O kaip ten bus toliau?.. Turbūt, niekas to nežino. Matote, dabar įvairių visuomeninių judėjimų yra labai daug Lietuvoje, tačiau jie nėra įtakingi ir todėl bando šlietis prie kylančios JDJ bangos. Netgi buvę parlamentarai, netekę rinkėjų palaikymo, šiuo metu nustumti į šoną, bando reabilituotis, iškilti, sugrįžti į valdžią, pasinaudoję protestuojančių masių banga.
Jungtinis demokratinis judėjimas yra nepartinis, nepolitinis. Ir būtent tai man labiausiai imponuoja. Tačiau kai parlamentarai, atėję į JDJ susirinkimus arba į pensininkų mitingus, pradeda politines agitacijas, siekdami pasikelti savo reitingus, manau, tai nėra gerai. Man, asmeniškai, tokie dalykai nepriimtini.
- Kitaip sakant, jūs nenorite, kad kažkas pasinaudotų JDJ, kaip priedanga, bandydamas prasibrauti prie valdžios lovio? Matyt, neatsitiktinai viename iš interviu „Laisvam laikraščiui“ akcentavote moralinę nuostatą – perkratyti savo sąžinę, prieš ateinant į Jungtinį demokratinį judėjimą?
- Be abejo, tai labai svarbu! Antraip, į ką mums daugiau orientuotis? Koks yra pagrindinis rodiklis, kuris apibudina mūsų veiksmus ir nušviečia visuomeninio, demokratinio judėjimo kryptį? Tai mūsų sąžinė!.. Manau, kiekvienas turėtų nuoširdžiai paklausti savęs: ar aš įsilieju į JDJ veiklą, vedinas kažkokių tai asmeniškų tikslų, o gal dėl kokių nors grupinių, partinių interesų, ar iš tikrųjų noriu, kad Lietuvoje būtų geriau, šviesiau, nei dabar yra?.. Būtų labai gaila ir apmaudu, jeigu JDJ imtų skaldytis arba pavirstų marionete kažkieno rankose. Noriu tikėti ir viliuosi, kad šis judėjimas išliks nepartinis, nepretenduojantis pripulti prie valdžios lovio. Man tai bene vienintelė prošvaistė ir viltis, kad mums pavyks drauge atsilaikyti prieš šio laikmečio iššūkius.
Beje, mane labai nuliūdino gruodžio 12-osios JDJ mitingas Vilniuje, prie Sporto rūmų. Išskyrus kai kuriuos momentus, aš pajutau tą skaldymą. Grįžęs į namus, per radiją išgirdau, kad tai buvo pareigūnų profsąjungų mitingas, o ne Jungtinio demokratinio judėjimo. Nieko konkretaus pasakyti, durti pirštu, įvardinti aš kol kas negalėčiau, tik matau, kad norima suskaldyti šį judėjimą. Kas tuo suinteresuotas? Nežinau. Aš ateinu į Jungtinį demokratinį judėjimą, kaip į išpažintį, kaip į švarių ketinimų ir švarių sąžinių susibūrimą, kuris nori visuomenę įspėti, apsaugoti nuo tų visų grobuonių, iš vienos pusės, o iš kitos pusės – nuo žmonių su nešvariom sąžinėm!..
Po paskutiniojo JDJ mitingo mano vidinė nuojauta buvo pažeista. Kaip Šekspyras yra pasakęs: „Kažkas negerai Danų karalystėj!..“ Nejau iš tikrųjų kažkas nori perimti iniciatyvą ir taikosi nusiskinti būsimus vaisius nuo JDJ krūmo?.. Būtų labai apmaudu, jeigu taip atsitiktų. Atvirai pasakius, man nusispjauti! Kaip atėjau į šį judėjimą, taip galiu ir išeiti. Betgi, atėjau į JDJ su kažkokia viltimi, kad čia bus galima kažką gero nuveikti Lietuvos labui. Galbūt mes sugebėsime ne tik informuoti žmones, bet ir telkti, mobilizuoti pilietinę visuomenę pozityviems veiksmams?.. Bet jeigu demokratinio judėjimo viduje prasidės skaldymasis dėl dominavimo, dėl pirmavimo, tada jau viskas!.. Valdžia tik trins iš pasitenkinimo rankas ir galvos - tegul jie sau tarpusavyje diskutuoja, ginčijasi. O gal ir iki peštynių bus prieita?.. Žinote, kaip prerijose gesinama ugnis? Prieš ugnį yra nukreipiama ugnis ir tokiu būdu dvi ugnys viena kitą sunaikina.
Aš dalyvauju JDJ renginiuose, neturėdamas jokių ambicijų dominuoti, siekti valdžios postų. Tikiu, kad ir K.Čilinskas tokių ambicijų neturi. Mes ateiname į šį judėjimą dirbti visai dėl kitko, o ne dėl valdžios pasidalinimo ir dominavimo!..
- Turbūt pritartumėte nuomonei, kad ne tik JDJ veikloje, bet ir apskritai politikoje, valstybės valdyme, turėtų dominuoti dvasia ir idėja, kertinės programinės nuostatos, pagarba kultūrai ir mokslui, bet ne materinės vertybės, ne garbėtroška, ne siauros partinės ambicijos patekti prie valdžios lovio?
- Jūs teisingai sakote. Labai svarbu - vardan ko mes renkamės į JDJ? Ko mes norime, ko siekiame?!.. O gal galvojame, kad pradžioje bus nelengva, bet mes išplėsime savo veiklą ir galų gale pateksime prie to lovio, iš kurio mes patys, nustūmę kitus, pradėsime lakti?.. Ar mes iš tikrųjų atsisakome tokių ambicijų?.. Aš, asmeniškai, tokių ambicijų tikrai neturiu. Patikėjau K.Čilinsko vadovaujamu Jungtiniu demokratiniu judėjimu, kad čia žmonės renkasi padėti visuomenei išbristi iš viso šito melo, pasipriešinti oligarchinei, stambaus kapitalo valdymo sistemai.
Mes iš ties bandome apginti visuomenę nuo to klano savivalės, priešinamės žmonių skurdinimo politikai, kurią vykdo A.Kubiliaus Vyriausybė. Jau seniai premjeras, nusprendęs apkarpyti pensijas, aiškina žmonėms, kad šiuo sunkmečiu visi turime būti vieningi, pasiaukojantys, solidarūs. Kodėl gi ne? Jeigu valdžia normaliai kalbėtų su žmonėmis, gal tada ir mes, pensininkai, sutiktume prisidėti iš savo kišenės. Bet kai visuomenė žino, ką mūsų valdžia yra pridariusi!.. Juk būtent politikai yra kalti, kad šiandien Lietuva yra tokioje gilioje duobėje. Bet argi kas nors iš valdžios už tai yra nubaustas, ar pripažino savo kaltę?.. Ir jeigu iki šiol tai nėra padaryta, kalbėti apie vieningumą ir pensininkų pasiaukojamą valdžios ponų savanaudiškiems interesams tenkinti – amoralu.
Mums, paprastiems žmonėms, eiliniams piliečiams, visai nesvarbu, kokia partija yra valdžioje. Mes nedarome tarp jų jokio skirtumo ir sakome – valdžia. Tiek buvusioji, tiek ir esama valdžia, visos jos yra kaltos dėl to, jog atvedė valstybę iki tokios kritiškos būklės, kad dabar jau net iš pensininkų reikia atimti duonos kąsnį, siekiant išgelbėti, subalansuoti biudžetą!..
Tai tas pats, kas atiminėti grašius iš elgetų prie Aušros Vartų. Atsimenu, dar mano jaunystės metais, luoši ubagai suklupdavo prie bažnyčių, padėdavo ant žemės kepurę, į kurią praeiviai įmesdavo kokią kapeiką. Žmonės aukodavo, kas kiek gali... Tikiu, kad gerumas Lietuvoje dar neišnyko, nemirė gerumas Lietuvoj!..
Štai, pavyzdžiui, neseniai per LNK televiziją buvo rodoma laida, labdaros koncertas, kurio metu buvo renkamos lėšos Maltos ordinui. Ši tarptautinė organizacija rūpinasi pačių neįgaliausių senukų pragyvenimu, padeda jiems. Labdaros koncerto metu žiūrovai skambindavo nurodytais telefono numeriais ir suaukojo virš 500 tūkstančių litų!.. Esu tikras, kad net ir pensininkai, iš kurių atimamos pensijos, prisidėjo prie šios labdaros akcijos, kiekvienas pagal savo išgales. Reiškia, gerumas Lietuvoje dar nemirė. Tereikia, kad valdžia visai kitaip su žmonėmis kalbėtų, būtų kur kas atviresnė, sąžiningesnė.
- Ar jūs manote, kad JDJ iš tikrųjų gali įtakoti politinius procesus valstybėje bei valdančiųjų sprendimus, apeliuojant į jų moralę, sąžinę, asmeninę atsakomybę?
- Aš dar turiu vilties. Jeigu galvočiau kitaip, tai man neturėtų prasmės visi tie mūsų susiėjimai, mitingai... Ar liaudies balsas gali įtakoti valdžios sprendimus? Manau, kad taip, tiktai klausimas – kokiu mastu. O kad Lietuvoje žmonės jau pradeda neapsikęsti su esama tvarka ir nebijo viešai pareikšti savo nuomonę, tai yra labai sveikintinas dalykas!.. Nežinau, ar valdžioje esantys politikai yra pasirengę įsiklausyti į Tautos balsą, tačiau manau, kad jie dabar mūsų bijo.
Pavyzdžiui, pensininkų mitingas turėjo vykti prie Seimo, tačiau valdžia neleido. Įdomu, kodėl neleido? Nuo ko ginamas Seimas? Juk kai reikėjo ginti Aukščiausią Tarybą 1990 metais, tai žmonės ten rinkosi, budėjo, degino laužus, o štai dabar valdžia ginasi nuo tų pačių piliečių!.. Pamenu, tada mes garbingai atlikome savo pilietinę pareigą ir išsiskirstėme. Aš jau seniau esu viešai pareiškęs, kad Sąjūdis baigėsi, atlikęs to laikmečio istorinę misiją.
- Tačiau dabar, prabėgus dvidešimčiai metų, mes ir vėl kalbame apie Sąjūdį, tik šį kartą apie antioligarchinį Sąjūdį, tautiečiams kylant prieš savuosius „okupantus“, prieš oligarchinę valdymo sistemą, nedorus politikus, monopolistus, bankininkus?..
- Matyt, kiekvienas laikmetis, kiekviena diena kelia naujus reikalavimus bei iššūkius mums ir mūsų valstybei. Todėl mes negalime stovėti vietoje arba gyventi vien tiktai praeitimi. Būtina įsiklausyti ir į šiandieninį žmonių balsą, suvokti nūdienos problemas. Privalu žengti pirmyn!..
Aš tikrai nežinau visų šiuo metu veikiančių Lietuvoje visuomeninių, nevyriausybinių organizacijų, jų programinių nuostatų ir keliamų tikslų, tačiau manau, kad JDJ yra daug platesnis, universalesnis, nepolitinis judėjimas, apjungiantis įvairių pakraipų geros valios žmones, o pirmiausiai tuos, kurie neturi jokių asmeniškų ambicijų pakliūti į valdžią. Iš tiesų, šis judėjimas suvienija be galo daug žmonių iš įvairių sričių bei visuomenės sluoksnių. Matyt, ne veltui JDJ yra lyginamas su pirmuoju Sąjūdžiu!..
- Nesunku pastebėti, kad JDJ mitinguose dalyvauja daugybė garbaus amžiaus žmonių, pensininkų. Matyt, daug kas tikisi, kad antioligarchinis, demokratinis judėjimas padės išspręsti ir socialiai pažeidžiamų, valdžios skriaudžiamų žmonių problemas?
- Taip, mes matome daug pensininkų, kurie net sužvarbus orams, nepaisydami žiemos šalčių, renkasi į mitingus. Todėl aš, oponuodamas valdžios vykdomai pagyvenusių žmonių skurdinimo politikai, norėčiau išskirti vieną Jungtinio demokratinio judėjimo veiklos aspektą.
Kažkada, prieš daugelį metų, man teko matyti japonų meninį kino filmą „Kelias į Narajamą“ (manau, ne vienas yra jį matęs). Jame pavaizduota bendruomenė, gyvenanti gana skurdžiai, kažkur kalnų prieigose. Ir kai tos bendruomenės vyresnieji pasendavo, jaunieji juos išveždavo aukštai į kalnus ir ten palikdavo. O kalnuose – sniegas, šaltis ir netoliese sutūpę juodi paukščiai - grifai, laukiantys savo aukos... Šiandien Lietuvos valdžia su mumis pasielgė lygiai taip pat!.. Politikams reikia visiškai nebeturėti sąžinės ir padorumo, jeigu jie drįsta taip elgtis su savo vyresniaisiais, su tais, kurių dėka tie ponai atėjo į valdžią, kurių dėka buvo apginta Lietuva!.. Tai yra visiškai amoralus aktas, prilygstantis tokiam poelgiui, kuomet vaikai išveža savo pasenusius tėvus į prieglaudas ir ten palieka. Tai lygiai taip pat, kaip numesti šunį nuo tilto. Tai yra visiškai tas pats, kas prarasti savo moralinį veidą!..
Todėl aš norėčiau kreiptis į Prezidentę ne prašydamas, o reikalaudamas vetuoti Seime priimto įstatymo pataisas, neleisti skriausti garbaus amžiaus vargingai gyvenančių žmonių, pensininkų. Ir tai yra tik viltis, šiokia tokia viltis būti išgirstiems!.. Mes aiškiai matome, kad valdžia atsitveria užtvaromis, bijo mūsų, neleidžia susirinkti prie Seimo rūmų. Gynybai nuo žmonių pasitelkiamos gausios policijos pajėgos. Apmaudu pripažinti, kad šiandieninė valdžia ginasi nuo mūsų, paprastų Lietuvos žmonių, nuo pensininkų. Ir tai yra 20-ties metų mūsų nepriklausomos valstybės „aukščiausias“ pasiekimas, stulbinantis rezultatas!..
- Ir ką gi dabar tokiai, atsitvėrusiai nuo žmonių, oligarchinei valdžiai reiškia visi tie jubiliejiniai renginiai, minint valstybines šventes, iškilias istorines datas?..
- Neseniai Seime buvo surengta iškilminga konferencija, skirta Baltijos kelio dvidešimtmečiui. Ir aš, gavęs dailų pakvietimą, dalyvavau tame renginyje. Buvo kalbamos rimtos, solidžios, galbūt, išmintingos kalbos apie laisvę ir nepriklausomybę, apie Baltijos kelio tarptautinę reikšmę ir panašiai. Gal visa tai ir teisybė, tačiau nei žodžio nebuvo pasakyta apie šią dieną, apie nūdienos problemas!.. O kur mus po 20-ties metų atvedė Baltijos kelias? Ir kas šiandien ateitų į Baltijos kelią, jeigu žmonės vėl būtų kviečiami susirinkti?.. Manau, ateitų gal vienas kitas, galbūt gyva žmonių grandinė nusidriektų nuo Katedros aikštės iki Vilniaus priemiesčio, o gal ir ne?.. Juk žmonės mato iki ko mes priėjome, iki visiško absurdo!.. Argi ne absurdiška, kad valdžia ginasi nuo tų pačių žmonių, kurie kažkada budėjo prie Seimo rūmų, šalo Sausio 13-osios naktį, degino laužus, buvo pasirengę savo krūtinėmis atremti rusiškus tankus?!..
Be abejo, šiandien Lietuvoje yra daugybė spręstinų problemų. Daugumą jų gana tiksliai apibudina JDJ pirmininkas Kęstutis Čilinskas, akcentuodamas jog pagrindinė problema yra ta, kad mūsų valdžia, susieta su oligarchinėmis, monopolinėmis struktūromis, rūpinasi tik savo kišene, o ne paprastais žmonėmis. Ir nors ekonominio sunkmečio problemas įveikti nėra lengva, tačiau Jungtinis demokratinis judėjimas, konsoliduodamas Tautą, išreiškiantis daugumos žmonių viltis ir lūkesčius, manau, yra pajėgus išspręsti daugelį klausimų.
- Tebevaidinate spektakliuose, repetuojate naujus vaidmenis. Kaip jums pavyksta suderinti kūrybinį darbą su visuomenine veikla, pilietine pareiga Lietuvai?
- Vienas kitam netrukdo, o gal netgi ir stimuliuoja. Kaip dirbau, taip ir toliau tebedirbu kūrybinį darbą Vilniaus mažajame teatre, filmuojuosi. Nors aš ir nesijaučiu ypatingu visuomenės veikėju, tačiau apsisprendžiau dalyvauti JDJ antioligarchiniame Sąjūdyje, nes esu įsitikinęs, kad mes šiandien nebegalime likti nuošaly, nebegalime abejingai žiūrėti, kaip mūsų Lietuva gramzdinama, draskoma, plėšoma, kaip politikai dalinasi jos turtus, parceliuoja, skurdina valstybę ir jos gyventojus!.. Ilgiau jau nebegalime būti tik pasyviais stebėtojais. Ko gero, tai yra kiekvieno piliečio šventa pareiga, kaip anksčiau, taip ir dabar, ginti savo Tėvynę, kovoti už prigimtinę teisę gyventi oriai laisvoje ir demokratiškoje šalyje!..
Juozas IVANAUSKAS
