Penktadienį, sausio 10-ąją, Valstybiniame jaunimo teatre įvyks vakaras, skirtas aktoriaus, režisieriaus, Jaunimo teatro vadovo Algirdo Latėno jubiliejui. Pokalbiai jubiliejinėmis progomis nėra lengvi - bet dažnai jie paperka nuoširdumu. Režisierių ir aktorių kalbina Ingrida Daunoravičiūtė
Kas Jums yra aktorystė - profesija, pašaukimas…?
Aktorius - lyg aprūdijęs metalas, su švitriniu popieriumi šlifuojantis savo herojų. Kiek reikia kantrybės, jėgos, kančios, kad šis pagaliau sublizgėtų? Nesu iš tų aktorių, kurie skausmingai prisiriša prie savo vaidmenų, įsimena ilgus monologus. Kai kuriu vaidmenį - taip, savaime jaučiu herojų “įtaką”, naujus suvokimus. O suvaidinu - baigta, svarbu nauji ieškojimai.
Ar jau suvaidintas svarbiausias vaidmuo Jūsų kūrybinėje biografijoje?
Neskirstau savo vaidmenų nei į pasisekusius, nei į nenusisekusius. Kiekvienas vaidmuo iš aktoriaus reikalauja atiduoti visą save. Aš kiekvieną kartą bandau suprasti savo personažo gyvenimą ir jo konfliktą. Svarbu, ar tai praplečia mano sielą, ar atveria naujas galias, kurių nesitikėjau turįs.
Gal galite suformuluoti savo kūrybinį moto?
Aktoriaus gyvenime labai daug svarbių dalykų. Kuo daugiau metų prabėga, tuo sunkiau sau įrodyti, kad esi aktorius. Apginti savo profesiją, išsaugoti jos prestižą prieš patį save, prieš teatrą - tai svarbiausia. Vieną sykį staiga gali dingti tavo profesinis pašaukimas. Labai nesunku jį prarasti, lengva pasiduoti kompromisui su tuo, kas prieštarauja tavo sąžinei, prigimčiai ir įsitikinimams, meninei ir grynai žmogiškajai pozicijai. Taip gyvendamas nė nepastebėsi, kad jau išduodi save, esi niekam nebereikalingas…
Kaip jaučiasi aktorius Algirdas Latėnas režisieriaus amplua?
Kai vaidinau, atrodė labai sunku, vis režisierius keiksnodavome. Tik pats ėmęs režisuoti supratau, kad tai dar sunkiau. Negimsta spektaklis vienu mostu kaip tie poezijos vakarai. Tai juodas, begalinės kantrybės ir užsispyrimo reikalaujantis darbas. Maniau, kad valdžia mūsų nesupranta, kol… pats ta valdžia netapau. Dabar suprantu, kodėl neįmanoma įgyvendinti kai kurių kūrybos žmonių galvose gimstančių idėjų. Kiekvieno darbo imdamasis jau žinau - bus ir pragaras.
Dažnai net valgio gaminimas man asocijuojasi su režisūra. Ką moku? Viską. Atidarau šaldytuvą ir pradedu fantazuoti. Niekada nežinau, kas išeis. Bet išeina valgoma. Kad padarytum įdomų spektaklį fantazuoji, kuri, kaip toje ar kitoje vietoje pasukinėti, kokių prieskonių įdėti. Mano net terminologija “virtuvinė”, sakau: yra stuburas, mėsa, dabar plonybių, prieskonių ieškok. Pipirink, pipirink! Kulinarija - labai rimta profesija.
Ar keitėsi Jūsų teatro vizija bėgant metams?
Aš iki šiol pasisakau už įvairų teatrą. Kad tik jis nebūtų nuobodus. Svarbiausia, kad būtų įdomu žiūrovui. Nesutinku su save įsimylėjusiais režisieriais, kuriems rūpi tik “didysis menas”, ne publika. Jeigu teatre nesvarbu publika - tai ir žaisk namie su savo pjese. Kam kankinti žmones? Geras režisierius privalo suintriguoti žiūrovą. Studentams sakau: jeigu vaidinate duetą, vis tiek esate trise - jūs du ir publika. Ir aktoriaus monologas yra iš tiesų dialogas. Publika teatre yra svarbiausia.
Ką šiais laikais menininkui reiškia šeima?
Beveik visuose mano režisuotuose spektakliuose jaunesnio brolio Fausto Latėno muzika. Iš kur “šeimyniniai” gabumai? Tėvai - tikri artistai, nors mama - medicinos sesuo, tėvelis - vairuotojas. Su žmona aktore Elvyra Piškinaite, dabar dirbančia Vilniaus “Lėlės” teatre, keliai suėjo konservatorijoje, nors daugelis mano, kad susipažinome besifilmuodami filme “Riešutų duona”. Vaikus auklėjant nepripažįstu jokios pedagogikos, svarbiausia - mes patys. Vaikas pasiima sau tai, ką mato. Iš tėvų, o ypač iš senelių, išmokau šeimyninės santarvės. Aišku, būta visko ir diržo griebiausi. Bet aktorystė išmokė pabūti kito kailyje, suprasti ir tą žmogelį. Pamačius situaciją iš šalies, tekdavo diržą nuleidus kvatotis iš savęs. Rimtu, griežtu tėvu neišėjo būti. Agresyvūs protrūkiai ne tik ant vaikų, bet ir kitose situacijose palieka tik juodulį širdy.
Ko norėtumėte sau palinkėti įžengus į 2003 metus?
Dėkoju likimui, kad yra, kaip yra. Džiaugiuosi tuo, kas pavyko, siekiu to, ko noriu. O kai pavyks, irgi dėkosiu. Niurzgėti, kažką kaltinti dėl nesėkmių nemėgstu. Stiprybė? Kantrybė ir dar kartą kantrybė. “Nešti savo kryžių ir tikėti”, kaip sakoma Antono Čechovo “Žuvėdroj”.
