Šio vardo jis tikrai nusipelnė: „Keistuolių teatre“ suvaidinta beveik dvidešimtyje spektaklių, sukurta dar daugiau įsimintinų personažų, o kur dar kino ir televizijos filmai, dainos, animaciniams personažams paskolintas balsas... ir šiaip, ryški bei, svarbiausia, keistuoliška asmenybė.
Švenčiant teatro 25-erių metų jubiliejų ir naujo sezono pradžią, jau aprimus šurmuliui ir senoviniu troleibusu dardant atgal į keistuolių būstinę, Vilniaus spaudos rūmus, balsas.lt pakalbino D. Auželį.
Kaip savo bene mėgstamiausią spektaklį D. Auželis įvardino spektaklį vaikams „Laimingasis Hansas“ ir muzikinę komediją „Karalius Elnias“, kuriai, kad ir iš paskutiniųjų, aktoriai pasisiuvo tikrai puikius kostiumus ir patys per naktis iš dirbtinio kailio atraižų daigstė įspūdingas dekoracijas...
Kokiai auditorijai vaidinti sudėtingiau – vaikams ar suaugusiesiems? „Su vaikais sudėtingiau, nes vaikai labai greit pajunta... nesakysiu žodžio falšas, bet jie pajunta nuobodulį. Jeigu yra neįdomu, suaugę gali apsimesti – jie gali paskraidyti savo mintyse, pabūt su savim, o paskui vėl įsijungt į spektaklį. O vaikai iškart pradeda šurmuliuoti, pradeda gyventi savo gyvenimą. Jie atsisieja nuo spektaklio ir viskas, juos sugauti ir atgal sugrąžinti labai sudėtinga. Dėl to vaikams iš tikro yra vaidinti sudėtingiau. Netgi sunkiau, galiu pasakyti. Dar vienas yra paradoksas, kad kartais vaidinant spektaklį vaikams jauti, kad tėvai atranda daug to, ko tu pats, tame spektaklyje vaidindamas, neturėjai net minty. O jie gaudo kitas potekstes. Tai ganėtinai slidus dalykas, ypač jei vaikai pajunta, kad suaugusieji reaguoja, o jiems tai nebuvo kažkas tokio – tada jie sukasi ir klausia: „Ką čia tokio pasakė, kad tu ten juokeisi?“
Čia tie vadinamieji a propos (lot. beje, tarp kitko, – aut. past) dalykai, kuriuos tarp eilučių pasakai. Pavyzdžiui, spektaklyje „Mykolas Žvejas“ aš esu Liuciferis, kuris nėra toks jau blogas kaip tikras velnias, bet šiaip žingeidus ir iš žingeidumo ima į nelaisvę pasakų herojus. Bet kai jis galų gale nutaria, kad nori išmokti skaityti, jam įteikia knygą ir sako – štai knyga, pasaka apie stalelį, kuris pats pasidengia. Ir aš kaip a propos sakau: „Ooo, čia kaip kulinarijos šou! Tautinis paveldas!“ – ar dar kažką tokio. Ir vaikai to nepagauna, o suaugę jau „kramto“. Arba: „Išmoksi kaip nemokamai keliauti, skraidantis kilimas!“, – „O, last minute! Paskutinės minutės kelionės – labai gerai“. Čia tokie paprasti žaidimai, kurie net nebūtinai turi nuskambėti labai garsiai ir aiškiai, kad juos visa salė išgirstų“, – pasakojo aktorius.
Paklaustas, kokie žiūrovai ateidavo pažiūrėti keistuolių pačioje pradžioje, ir kokie susirenka dabar, D. Auželis nusijuokė: „ Žinokit, čia yra tokia klasta – mes jau užsiauginom savo kelias kartas. Dabar ateina ne tik tėvai pirmą kartą, kurie atveda savo vaikus ir tai yra skirta vaikams, bet jau ateina tėvai, kurie su mumis užaugo, atsiveda savo vaikus ir vienodai smagiai kartu būna. Tada pajauti tą jėgą – koks nerealus jausmas, kai kiekvienas teisingai ištartas žodis jiem krenta į dūšią, – džiaugėsi pašnekovas. – Turim savo tokią, gerąją prasme, fanų kartą – ne tie, kurie ten alpsta dėl mūsų, bet tie, kurie žino, dėl ko jie atėjo į „Keistuolių teatrą“. Pirmais metais būdavo tokių, kaip aš vadinu, „sekmadieninių tėvelių“, kuriuos, jeigu jie būdavo nelabai geri per savaitę, nubaudžia ir sako: „Užtat sekmadienį tu nuvesi vaiką į teatrą“. Tai, būdavo, atveda vaiką, pasodina kokį jau augesnį, o patys eina į kavinę ir sėdi, o paskui po spektaklio prie durų pasitinka. Ten ne taupumo sumetimais išeidavo, bet išeidavo, nes tais laikais galvodavo – „Kas jau ten, spektaklis vaikams...“ Dabar tokių dalykų nebėra visiškai. Visi ateina kartu ir lieka kartu.“
Keičiasi ir auga ne tik gerbėjai, bet ir pats „Keistuolių teatras“: nauji spektakliai, personažai ir, be abejo, nauja jaunųjų aktorių karta. „Be abejo keičiamės. Keičiasi ir teatras, ir mes patys. Kažkada bandėm savo populiaraus spektaklio „Aukštyn kojom“ kai kuriuos personažus (Albertiną, dar vieną personažą ) įvesti naujus, iš jaunesnės kartos aktorius, ir kad tas spektaklis gyvuotų. Nepavyko! Bandėm, bet mes patys greitai supratom, kad tai yra ne tai. Kad jie jau turi savo vertybes. Jie jau turi savo vertybes. Irgi keistuoliškas, bet kitokias. Transformuojasi pats teatro veidas“,– konstatavo teatro senbuvis.
Kokia tuomet ta keistuoliškumo esmė, kuri juos visus vienija – koks turi būti žmogus, kad jis atsidurtų ir liktų „Keistuolių teatre“? „Va, jis turi būti čia ir dabar šiandien, kur mes visi esame! – tuoj pat atsakė aktorius. – Man jau tuoj bus 50, Aidui taip pat. Atrodo, sakytum: „Čia man dabar sėst į tą troleibusą ir daryti kažkokias akcijas?... Gal be manęs, yra jaunesnių…“ Bet yra ta dvasia, tam tikra prasme – avantiūrizmo dalis. Labai didelė dalis nuojautos. Bet ta nuojauta nėra kiekvieno individuali. Ji tokia, kurią vienas vadas turi pajusti, pagauti, sukoncentruoti, sukontempliuoti ir paskui išreikšti meniniu žodžiu. Va, kaip aš čia gerai pasakiau!“, – privažiavus paskutinę stotelę, juokdamasis pokalbį baigė D. Auželis.
