Turėdama tiek daug darbų ir įsipareigojimų niekada nepamiršo, kad vis dėlto svarbiausia yra žmonės. Menininkei dažnai būna keistas dabartinio pasaulio suvokimas – prezervatyvų pasaulis, baldų pasaulis – kai visai prarandamas skonis, tikrųjų vertybių supriešinimas. „Man žvaigždės yra dangaus šviesuliai“, – kiek ironiškai apie dabartines šou „žvaigždutės“ kalbėjo pašnekovė.
Tad neatsitiktinai busimame spektaklyje atsiranda Elvio Preslio figūra kaip priešprieša šiuolaikiniai „žvaigždžių“ kalimo mašinai. Rokenrolo karalius taip pat vaizduojamas kaip tyros, paprasto, neišskaičiuotos meilės simbolis – „Love is love“ – kartoja personažas. Spektaklyje kaip klasikinėje italų komedijoje pasakojamos trys meilės istorijos. Aktoriams kuriantiems jaunųjų įsimylėjėlių vaidmenis labiausiai patiko Indrės ir Igno draugystės metinių scena. Ta proga jaunuoliai viduryje kambario pasistato palapinę ir įsivaizduoja, kad jie – prie ežero. Taip autorė norėjo parodyti, jog: „nesvarbu kur tu esi Romoje ar dar kažkur, svarbiausia, kad šalia yra žmogus – tai didžiausia vertybė“, – akcentavo scenaristė.
Nesugebėjimo atsirinkti to kas yra svarbiausia nūdienos vertybių sumaištyje idėją – K. Gudonytė perteikė per vieno iš pagrindinių personažų Igno pasaulėjauta. „Kaip greita pasidaryti kuo nors? Kaip ir šiuolaikinėje visuomenėje, Ignas nori viską pasiekti be didelių pastangų. Jaunuoliai kartais mąsto, štai pasirodysiu per televizorių, tapsiu „žvaigžde“, tada jau bus ir pinigai, ir įvertinimas. Daug dirbti ir nereikia. Taip noras geriau gyventi yra sveikintinas, tai skatina progresą, bet kokių būdu tai daryti. Mums pumpuoja, kad mes viską galime gauti labai greitai, o esmėje, tai yra vidinė degradacija“ – kalbėjo menininkė. Spektaklyje visa tai siekiama parodyti tarsi žaidimą, lengvai po jumoro ir grotesko šydu.
Būsimam spektaklyje bus nemažai mistikos, ryšio su tuo ko mes nematome, dažnai jaučiame, bet ne visada drįstame pripažinti. Pagrindinė herojė Indrė turi itin artimą ryšį su savo močiute, kuri jai prieš mirtį duodą pažadą „Aš niekada tavęs nepaliksiu“. Indrė visada jautė, kad jos senelė turinti kažkokių antgamtinių savybių, bet kaip iki galo niekas ir nebuvo atskleista. Kol vieną vakarą Indrė kartu su savo mylimuoju Ignu pamato senelę pomirtiniame gyvenime, besilinksminančią su savo numylėtiniu Elviu Presliu. Ignas tą akimirką pašiurpsta, o Indrė išlieka rami, nei paneigia, nei patvirtina, to ką matė. Pasak scenarijaus autorės: „Mergina nenori išgąsdinti savo išrinktojo, nes suvokia, kad ne kiekvienam, tai suprasti. Taip ir realiame pasaulyje žmonės dažnai bijo to kas yra virš realybės ribų“. Tikra vertybė, tikra realybė ir tikra po mirties – šių trijų dimensijų lauke žiūrovas bus skatinamas susimąstyti – kas yra tikra. Kaip teigia K. Gudonytė: „Nesinori visko išaiškinti, norisi kad žiūrovas pats pradėtų galvoti kaip čia būna, kad būtų dar kažkokios smegenų veiklos po spektaklio. Ko mes nesuprantame dar nereiškia, jog to nėra. Tačiau nesinori visko ir apsunkinti. Norėjau dalykus kurie verti dėmesio parodyti paprasčiau ir žaismingai, su komizmu, kad būtų juokinga, tarsi pasijuokti iš saves“. Taip spektaklyje atsiranda komiškas ilgaamžio fotografo personažas, kuris tarsi laikas nemirtingas, fiksavo Indrės tiek jos močiutės, mamos, prosenelės prisiminimus.
K. Gudonytė nestokojanti fantazijos kūrėja parašiusi ne vieną pjesę, kuri pasiekė teatro sceną, bet yra tokių, kurios dar nėra realizuotas ir kaip pati kūrėja teigė: „Aš jau buvau pamiršusi apie šią pjesę, nes ją parašiau prieš 12 metų ir štai vieną dieną Titas (spektaklio režisierius) prisiminė ir paklausė ar aš nieko prieš jei jis pastatys šią pjesę. Mes su juo labai geri draugai nuo studijų laikų. Kai aš ką nors naujo parašydavau, jis būdavo ta auka, kuri išklausydavo“, – juokavo menininkė. Didelių scenarijaus pakeitimų, nėra, nes menininkai kartu tariasi ir diskutuoja kaip turėtų atrodyti bendras rezultatas.
Kadangi dar nėra aišku kokioje erdvėje spektaklis bus rodomas ir atsižvelgiant į žiūrovų patogumą pjesė buvo sutrumpinta iki vieno veiksmo. Autorė jau yra padovanojusi režisieriui seną naro kostiumą, į kurį įsikūnys močiutės vėlė ir gąsdins savo anūkės mylimąjį Igną. Spektaklyje išvysime medijos meno ir teatro sintezę. Į ekraną bus perkelti sapnai ir prisiminimai taip panaikinant ribą tarp realybės ir siurrealybės. Siekiama parodyti, kad viskas – jausmai, sapnai, buitis, praeitis, dabartis veikia kartu, viename laike, skirtingose erdvėse, tačiau yra persipynę ir susiję. T. Varnas kalbina autorę vaidinti Indrės močiutę spektaklyje, tačiau sprendimas dar nėra priimtas. „Buvau repeticijose ir skaičiau, bet vis dar mąstau ar man to reikia. Jei paimi pjesę prie kurios nesilietei, nerašei – tai ką režisierius siūlo, kas gimsta skaitant, tą bandai ir realizuoti. Kai tu pati rašei, viską puikiai žinai ir jei kas nors ne į tą pusę kažką pasiūlo, tas pradeda taip nervinti. O aš visai kitaip galvojau, buvau sumąsčiusi!“. Kalbėdama šypsojosi K. Gudonytei.
Nors autorei jau yra kartą tekę vaidinti pagal savo rašytą scenarijų, kai reikėjo greitai pakeisti susirgusią aktorę. „Kaip aš nervinausi!“, – prisiminė kūrėja – „Atskubėjau į teatrą. Pati stačiau spektaklį, taigi viską žinojau, bet vis tiek be galo nervinausi. Vienas dalykas iš šono viską stebėti, nors kai režisuoji lipi į sceną, rodai jei aktoriai kažko nesupranta, bet kai reikia iš tikrųjų vaidinti, visai kas kati. Dėl to vis dar dvejoju ar vaidinti“. Taigi labai smalsu ar išvysime scenarijaus autorę scenoje ar visgi ne?
„Aš niekada tavęs nepamiršiu“ spektaklis yra skirtas tiek paaugliams, tiek suaugusiems. Menininkė K. Gudonytė savo kūryboje ypatingai daug dėmesio skiria paauglių tematikai, nes jaučiasi jiems artima. „Suaugusieji prisitaiko ir moka gyventi, o tai kas išmokta nėra neįdomu. Paaugliai dar ieško, protestuoja, yra labai natūralūs“, – išskirtinį dėmesį paaugliams akcentavo rašytoja. Daugybė sukrečiančių įvykių, kai draugės nužudė savo bendraklasę, kai ne vienas mokyklinio amžiaus jaunuolis sava valia nusprendė išeiti anapilin – skaudina menininkę bei priverčia susimastyti: „Kiek žmogus turi būti vienišas, gyvendamas su šeima, savo artimiausiais ir mylimiausiais žmonėmis, kad pasiryžtų tokiam žingsniui? Šveist į šonus tuos blizgučius ir matyti žmogų!“, – savo mintis reiškia menininkė. „Atsisukti į žmones esančius šalia“, – tai pagrindinis K. Gudonytės leitmotyvas būsimame spektaklyje ir visoje kūryboje.
