Su Martynu Levickiu kalbamės prieš didįjį koncertą, o pokalbio metu atlikėjas atskleidžia, kad pasiruošimai vyko ne taip, kaip planuota.
- Kaip atrodo pasiruošimas prieš tokį svarbų koncertą?
- Taip nutinka retai, tačiau šiandien 11 valandą dar sėdėjau namie tarp išardytų visų akordeonų. Ir bandžiau bent vieną iš jų sutvarkyti taip, kad būtų tinkamas koncertui. Visi namai buvo apversti skirtingomis detalėmis, bandant išspręsti didžiulį rebusą. Taip jau kartą buvo. Liko vos penkios minutės iki koncerto pradžios, o aš vis dar taisiau, todėl į sceną išėjau vos ne tepaluotais pirštais (juokiasi).
- O galvojau, kad praleidote SPA, gerdamas arbatą..
- Galbūt kai kurie atlikėjai taip ir daro, bet mano atveju tai, dažniausiai, būna intensyvios dienos.
- Kiek laiko praleidote repetuodamas koncertiniam „Classic Live Show“ turui po šalies didmiesčius?
- Daug. Rinkome jaunų žmonių orkestrą, kuris šiaip neegzistuoja. Praleidome daug laiko dirbdami individualiai, mokydamiesi „susigroti“. Labai džiaugiuosi šiuo orkestru, nes repetavome sėkmingai daugiau nei savaitę, o tada pajudėjome po turą.
Šiandien viskas baigiasi, tad visi labai susijaudinę laukia koncerto. Taip oat gausu niuansų, kurie šį koncertą padaro išskirtiniu. Žinoma, prieš koncertą dar reikėtų patylėti, bet galiu pasakyti, kad šis koncertinis turas tikrai nusisekęs: formos, repetuaro, solistų, atlikėjų atžvilgiu. Visgi šiandien bus jautri akimirka, kai suvoki, kad viskas jau baigiasi.
- Paviešinote nuotrauką, kurioje užfiksuota po sunkių repeticijų atsiradusi žaizda. Ar tai – tikroji muzikantų pusė, kurios dažnai neišvysime?
- Taip, pasiruošimas reikalauja daug, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad aš, kaip akordeonistas, groju kitaip. Visa programa atliekama stovint, orkestras neturi dirigento, todėl protarpiais tenka pavaduoti ir jį. Turiu daug užduočių, kurias turiu įgyvendinti. Netrūksta ir akrobatinių triukų, o kai turi daug užduočių ir iššūkių, laukia tam tikros pasekmės.
Aš mėgstu preciziką šou metu, todėl teko paplušėti. Visgi kiekvienas koncertas nėra lydimas kraujo (juokiasi).
- Ar jums sunkiau pasiruošti emociškai ar fiziškai?
- Teko ruoštis fiziškai, tačiau daugiausia reikėjo „galvos“ darbo, suvokimo, kaip viskas vyksta. Daug prisidėjau prie režisūrinio plano, nors turiu puikią režisierę Jurgą Klimaitę-Riebling. Buvo akimirkų, kai dėl vieno prožektoriaus stabdydavome repeticiją ir diskutuodavome, kaip viskas turi vykti. Po to tenka atsiprašinėti šviesų ar garso režisierių, bet jie supranta, kad tai nėra bereikšmis kabinėjimas.
- O gal visgi esate įnoringas muzikantas?
- Galbūt kartais preciziškumas gali būti supainiotas su įnoringumu, bet aš niekada neprašau bereikšmių dalykų, ar netenkinu savo ego.
- Metų pabaiga, tad pats metas atsisukti ir pasižiūrėti į 2016-uosius. Ar galite už juos padėkoti?
- Galiu dėkoti už visus metus. Džiugu, kad dalykų, už kuriuos galiu dėkoti, atsiranda vis daugiau. Žmonėms, kurie mane pagimdė, užaugino, išauklėjo, išmokė, tiems, kuriuos sutinku savo gyvenime, tiems, kurie man tampa labai reikšmingi.
Metai buvo sėkmingi, o baigėsi ypač sėkmingai. Esu labai laimingas ir tikiuosi, kad visi yra laimingi ir 2017-uosius pasitiks su šypsenomis.
- O kokių Naujųjų metų pažadų sau turite išsikėlęs?
- Pasirodymo mėnulyje tikrai neplanuoju, bet vienintelis dalykas, kurio noriu iš savo karjeros, kad tai tęstųsi. Kad man neatsibostų, kad aš neatsibosčiau klausytojui, kad atsirastų naujų idėjų.
