Žmonijos istorija, palyginti su mūsų Žemės istorija, yra labai trumpa. Tačiau ir mūsų istorija žino daug faktų apie į Žemę atskridusius meteoritus. O kiek jų buvo per visą Žemės istoriją, niekas nebesuskaičiuos. Kai kurie susidūrimai su milžiniškais meteoritais buvo katastrofiški. Žuvo beveik visi gyvi organizmai. Kai kurie susidūrimai buvo dar galingesni. Bet labai daug meteoritų nepadaro jokios žalos, nes sudega atmosferoje. Tik dideli meteoritai palieka kraterius. Didžiausias kada nors rastas meteoritas sveria 60 tonų. Jis yra Namibijoje, Grootfonteino miesto pakraštyje, pavadintas Hoba. Manoma, kad jis nukrito prieš 80 000 metų, tačiau jo kritimo vietoje kraterio nėra.
Lietuvoje žinome bent 5 nukritusius meteoritus: Naujojo projekto, Juodžių, Andrioniško, Akmenės, Žemaitkiemio. Pastarasis nukrito ne taip seniai – 1933 m., buvo surasti 22 šio meteorito gabalai, kartu svėrę apie 42 kg. Andrioniškio meteoritas taip pat nukrito palyginti neseniai – 1929 m., bet buvo surasta gerokai mažiau jo gabalų. Manoma, kad Žemaitkiemio ir Andrioniškio meteoritai galėjo būti to paties dangaus kūno nuolaužos, nes labai panaši jų sudėtis. Iš penkių šių meteoritų XX amžiuje ant mūsų Lietuvos žemės nukrito trys. Žalos jie nepadarė, bet žmonės juos aiškiai matė. Mokslininkai teigia, kad XXI a. Lietuvos teritorijoje taip pat gali nukristi panašus meteoritų kiekis. Astronomai kiekvienais metais pastebi apie 10 meteoritų, kurie nesudega mūsų atmosferoje, bet pasiekia Žemės paviršių. Tačiau daug nukritusių meteoritų nerandama, nes jie nukrenta į jūras, dykumas. Tačiau kartais meteoritai palieka įspūdingą pėdsaką. Vienas gražiausių meteorito suformuotų kraterių yra Arizonoje. Tai 1,3 km skersmens ir 175 m gylio duobė, kurią prieš 50 000 metų išmušė geležinis meteoritas.
Nuo senų laikų į meteoritus žmonės žiūrėjo su didele pagarba ir juos saugodavo šventyklose. Pavyzdžiui, manoma, kad Mekoje Didžiosios šventyklos sienoje esantis Juodasis Kaabos akmuo yra meteoritas. Šiais laikais visi rasti meteoritai paprastai patenka į muziejus arba mokslinio tyrimo laboratorijas. Ne mažesnį susidomėjimą nei meteoritai kelia ir jų palikti krateriai. Gal net didesnį, nes randami meteoritai dažnai būna tik nedidelės, kelis šimtus gramų ar kilogramą sveriančios nuolaužos. Tokie atvejai, kai randamas kelių šimtų kilogramų meteoritas (apie Lenkijoje rastą 300 kg meteoritą A-ZET rašė praėjusio mėnesio numeryje), yra reti. O krateriai žemėje paliekami milžiniški, jie kelia didelį susidomėjimą, nes yra baugiai paslaptingi, neretai įspūdingi.
Vienas didžiausių ir įspūdingiausių Arizonos krateris pradėtas tyrinėti tik XX a. pradžioje. Taip yra todėl, kad netoli Vinslou miestelio esantis krateris ilgą laiką buvo žinomas tik indėnams, kurie apie jį sukūrė šimtus legendų. Mokslininkams šis krateris tapo žinomas tik 1891 m., tačiau jie dar ilgai manė, kad tai – ugnikalnio krateris. Vis tik 1902 m. kalnų kasybos inžinierius Danielius Moreau Barringeris išsakė nuomonę, kad Arizonos krateris yra ne vulkaninės kilmės, bet išmuštas meteorito. Barringeris toje vietoje nusipirko žemės ir ėmė ieškoti meteorito liekanų. Jis paaukojo 26 metus, kad įrodytų savo tiesą, tačiau meteorito liekanų paieškos buvo bevaisės. Kodėl? To meto mokslininkai įrodinėjo, kad į tą vietą gal ir nukrito meteoritas, bet jis turėjo sudegti atmosferoje. Tai kas tada išmušė milžinišką kraterį Arizonoje? Barringeriui gyvam esant taip ir nepavyko įrodyti, kad krateris yra meteorito darbas. Tik praėjus 30 metų po jo mirties žymiausi amerikiečių astrofizikai įrodė, kad Arizonos kraterį tikrai suformavo meteoritas.
Arizonos krateris nėra pats didžiausias Žemėje. Paties didžiausio kraterio mes nematome ir niekada nepamatysime, nes jis yra Antarktidoje, Vilkeso žemėje (Wilkes Land), pasislėpęs maždaug po kilometro storio ledu. Šio 1962 m atrasto meteorito išmušto kraterio skersmuo 500 km. Baisu net pagalvoti, koks akmenukas, atlėkęs iš Kosmoso, galėjo išmušti tokio dydžio duobę ir kokia katastrofa tada nutiko mūsų planetoje. Yra ir daugiau kraterių, didesnių nei Arizonos. Tačiau Arizonos krateris geriausiai išsaugojo savo formą, todėl yra labai mėgstamas turistų.
Reikia pasakyti, kad XX a. labai ilgai buvo manoma, kad teorijos, jog krateriai atsirado dėl to, kad juos išmušė meteoritai, yra niekuo nepagrįsto ir išgalvotos. Taip buvo tvirtinam tol, kol buvo pradėta plačiai taikyti geologinė žvalgyba iš oro. Tik XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje imta rimtai tyrinėti iš lėktuvų padarytas kraterių nuotraukas. Štai tada mokslininkai ir padarė išvadą, kad kai kurie net labai dideli krateriai gali būti išmušti meteoritų. Buvo pradėti kompleksiniai kraterių tyrimai ir rasta nemažai įrodymų.
1960-aisiais net buvo sugalvotas specialus pavadinimas tokiems krateriams – astroblemos, kas išvertus reiškia astronominės žaizdos. Asteroidas išmuša kraterį, kurio skersmuo 20–60 kartų didesnis už asteroido skersmenį. Astroblemos dydis priklauso nuo susidūrimo greičio ir asteroido sudėties.
XX a. 8-ajame dešimtmetyje geologai aptiko dešimtis žiedo formos kraterių, kurių kilmė buvo neaiški. Į tas vietas buvo nusiųstos ekspedicijos, kurios, atlikusios tyrimus, pripažino, kad daugelis neaiškios kilmės kraterių yra išmušti kosminių kūnų.
Pusę amžiaus trukę kosminiai tyrimai atskleidė, kad krateriai – labiausiai paplitusi geologinė struktūra Saulės sistemoje. Kitų planetų paviršius – vien astroblemos, t. y. kosminių kūnų išmušti krateriai. Žemės situacija geresnė, nes ji turi tankią atmosferą, sudeginančią didžiąja daugumą meteoritų. Todėl mūsų planetoje astroblemų skaičius nėra labai didelis – jų skaičiuojama apie 200. Dėl šiuolaikinių kosminių žvalgybos technologijų Žemėje kasmet atrandama apie 2–5 astroblemas. Siekiant sužinoti, koks dangaus kūnas ir kada jas išmušė, reikia detalaus astroblemos tyrimo. Tyrimai atskleidė, kad įvairūs mūsų Žemės vystymosi periodai labai priklauso ir nuo smūgių iš kosmoso. Pavyzdžiui, dabar jau vis tvirčiau teigiama, kad dinozaurai prieš 65 mln. metų Žemėje išmirė dėl to, kad mūsų planeta susidūrė su milžinišku asteroidu. Tais laikais į Žemę trenkėsi apie 10–15 km akmenukas, dėl ko išmirė ne tik dinozaurai. Manoma, kad po šio susidūrimo išnyko apie 80 proc. Žemės gyvūnijos ir augalijos. Kosmoso akmenukas, sunaikinęs dinozaurus, išmušė tik apie 200 km skersmens astroblemą. O juk yra ir didesnių astroblemų, pavyzdžiui, minėta 500 km skersmens Antarktidoje arba 300 km skersmens astroblema Pietų Afrikos Respublikoje, kurią išrausė prieš 2 milijardus metų užsukęs akmenukas.
Tačiau yra ir paradoksų: didžiulis meteoritas Hoba, gulintis Namibijoje, neišmušė net mažiausios duobelės. Jis tik įrėmintas taip, tarsi gulėtų krateryje, bet realiai jokio kraterio nėra. Be to, jo forma labai keista, nebūdinga Žemę pasiekusiems meteoritams. Kad tai meteoritas, mokslininkai tikrai žino, bet kas privertė tą meteoritą švelniai atsigulti ant Žemės, nesuformuojant jokio kraterio? Klausimas taip ir lieka neatsakytas. Ne ką mažesnę mįslę mokslininkams užminė ir Tunguskos meteoritas, į Žemę nukritęs 1908 m. Sibire. Meteorito kritimo vietoje nėra jokio ryškaus vieno kraterio, yra tik daug mažų išmuštų duobių, tačiau, mokslininkų skaičiavimais, toje vietoje turėtų būti apie 10 km skersmens krateris.
O kokia šiuo metu padėtis? Kas mūsų laukia? Mokslininkai žino 300 000 kosminių kūnų, kurių dydis 100–1 000 m ir kurie gali pas mus atkeliauti. Daugoka. Didesnis nei kilometro skersmens kosminis kūnas gali sunaikinti viską labai milžiniškoje teritorijoje, bet tokių akmenukų yra gerokai mažiau, tik apie porą tūkstančių. Astronomai teigia, kad dramatizuoti situacijos nereikia: asteroidai, kurių skersmuo apie 50 m, pas mus apsilanko kartą per 100 000 metų. 100–300 m asteroidai, kurių keliama grėsmė yra gerokai didesnė, apsilanko kas milijoną metų, na, o tie, kurie didesni nei kilometras, apsilanko labai retai. Apie asteroidų apsilankymą mokslininkai nemažai duomenų gauna tyrinėdami astroblemas.
Tačiau mokslininkai, ramindami visuomenę, kad susidūrimai su dideliais asteroidas yra labai reti, o dažni ir kasdieniai – tik su mažais, kurie sudega atmosferoje ir nepadaro jokios žalos, sukelia ir nemažai nerimo. Pavyzdžiui, JAV astronomų pareiškimas, kad netoli Žemės gali būti labai didelė asteroidų grupė, apie kurią niekas nieko nežino, nenuteikia optimistiškai. Na ir kas, kad mokslininkai seka apie 1 000 asteroidų?
Kai kurie NASA mokslininkai įtakinguose leidiniuose pasakoja, kad Žemei pavojingų asteroidų yra apie 100 000, ir jų niekas neseka – tai irgi kelia nerimą.
Aišku, šiais laikais automatinės laboratorijos, tokios kaip amerikiečių „Linear“, užfiksuoja ir seka šimtus tūkstančių asteroidų. Todėl žmonija jau turi vilties, kad apie susidūrimą su asteroidu bus pranešta bent prieš mėnesį ir iš pavojingos zonos bus galima evakuoti milijonus žmonių.
Kol kas tik tiek ir tegalime padaryti – visi kiti „Armagedono“ scenarijai realybėje dar negali būti įgyvendinami.
