Akmens ir medžio karalystė

Striu­kų kai­me (Paš­vy­ti­nio se­niū­ni­ja) iš to­lo at­skir­si ak­mens ir me­džio ka­ra­lys­tę pri­me­nan­čią 4 hek­ta­rų Ge­di­mi­no Ali­šaus­ko so­dy­bą. Jo­je „dygs­ta“ ak­me­ni­niai bu­me­ran­gai, man­da­los, au­ga apie 150 ąžuo­lų, tarp­ta eg­lės, pu­šys, o va­sa­rą al­pi­na­riu­muo­se su­žy­di gau­sy­bė gė­lių. Jei ne gre­ta be­si­tę­sian­tys lau­kai, nau­ji grū­dų bokš­tai, iš­ri­kiuo­ta tech­ni­ka, nė ne­pa­ma­ny­tum at­si­dū­ręs pas ūki­nin­ką.

5000 ak­me­nų

Nuo Grik­pė­džių pu­sės Ge­di­mi­no Ali­šaus­ko so­dy­ba at­si­ve­ria kaip ant del­no. Ties Striu­kų kai­mą žy­min­čiu ženk­lu ply­ti ūki­nin­ko val­do­mi lau­kai, prieš akis ky­la eg­lių, pu­šų vir­šū­nės, pra­si­de­da ak­me­nų sie­na, į ku­rią šei­mi­nin­kas sa­ko su­dė­jęs 500 įvai­raus dy­džio rie­du­lių. Vi­si jie ir dar apie 5000 ak­me­nų, iš­sky­rus du, ku­riuos pa­siū­lė kai­my­nas, at­ke­lia­vo iš 1000 hek­ta­rų G. Ali­šaus­ko ūkio.

Akmens ir medžio karalystė (nuotr.skrastas.lt) (nuotr. Gamintojo)

Sau­lės ši­lu­mą blaš­kan­čio šiau­rės vė­jo ly­di­mi pra­de­da­me eks­kur­si­ją, ku­ri, pri­klau­so­mai nuo to, kiek tu­ri­te lai­ko, ga­li tęs­tis iki dvie­jų va­lan­dų. Sve­tin­gas šei­mi­nin­kas pir­miau­sa ve­da prie 1929 me­tais se­ne­lio sta­ty­to mo­li­nio tvar­to, ku­rio iš­li­kę tik ak­me­ni­niai pa­ma­tai. 1992 me­tais nu­griu­vo vie­nas tvar­to šo­nas, pa­skui įsmu­ko ki­tas. Ūki­nin­kas dar gal­vo­jo jį at­sta­ty­ti, bet ne­pa­vy­ko. Ta­da mo­lį iš­ve­žė, o pa­ma­tų ri­bo­ja­mo­je te­ri­to­ri­jo­je ėmė au­gin­ti vais­ta­žo­les. Da­bar jau tu­ri 38 rū­šių.

Akmens ir medžio karalystė (nuotr.skrastas.lt) (nuotr. Gamintojo)

Šią ge­rą idė­ją šei­mi­nin­kui pa­siū­lė bu­vęs Žvirb­lo­nių ta­ry­bi­nio ūkio ap­žel­din­to­jas Sta­nis­lo­vas Gy­lys, ku­ris ir vė­liau tal­ki­no pa­ta­ri­mais, kaip iš­nau­do­ti erd­vę ir ją pa­puoš­ti. Bu­vo pa­so­din­ta eg­lai­čių, pu­šų, ber­že­lių, apie 150 ąžuo­liu­kų alė­ja. Iš­kas­ti ke­li tven­ki­niai, vie­nas jų juo­sia taip pat dirb­ti­nai su­pil­tą sa­lą, į ku­rią ve­da til­te­lis, su­for­muo­ta apie 15 įvai­raus plo­čio, aukš­čio, for­mų al­pi­na­riu­mų.

Mo­te­riš­ki ir vy­riš­ki laip­te­liai

Šei­mi­nin­kas ei­na prie ak­me­nų, pa­glos­to, pa­siū­lo at­kreip­ti dė­me­sį į tri­gu­bą lui­tą, ku­rį gam­ta su­kli­ja­vo iš tri­jų at­spal­vių plokš­čių, prie gir­nų, pa­puoš­tų „mo­te­riš­kais“ – ap­va­liais ak­me­ni­mis, su­stab­do prie ak­me­ni­nio an­čiu­ko, kiau­lės, ru­pū­žės, žmo­gaus kau­ko­lės, Lie­tu­vos že­mė­la­pio, į pa­vė­si­nės vi­dų ir išo­rę žvel­gian­tį dvi­gu­bą vel­niu­ką... Vi­sa tai – fan­ta­zi­ja ir ge­bė­ji­mas na­tū­ra­lia­me ak­me­ny­je, to­kia­me, koks užau­go dir­vo­je, įžvelg­ti įvai­rius pa­vi­da­lus.

Akmens ir medžio karalystė (nuotr.skrastas.lt) (nuotr. Gamintojo)

„Gal žmo­nės ma­no, kad esu „dur­nas“, bet man gra­žu,“ – juo­kia­si Ge­di­mi­nas ir pa­kvie­čia ak­me­ni­niais laip­tais už­lip­ti ant vie­nos iš di­džiau­sių šio­je te­ri­to­ri­jo­je kal­vų. Ją dar­bi­nin­kai su­py­lė sta­ty­da­mi ūki­nius pa­sta­tus. Pas­kui bu­vo pa­so­din­ta gė­lių, nu­klo­ta ak­me­ni­mis. Laip­tai čia dvie­jų rū­šių: vy­riš­ki ir mo­te­riš­ki. Pir­muo­sius su­pa ki­ti ak­me­nys, to­dėl griū­si kie­tai, o mo­te­riš­kus ak­me­nis va­sa­rą ap­glė­bia su­ve­šė­ju­sios gė­lės. Slys­te­lė­ju­si lai­pio­to­ja kris­tų tie­siai į jų minkš­tus pa­ta­lus.

Man­da­los ir bu­me­ran­gai

Nuo kal­vos ma­ty­ti trys ak­me­nų man­da­los. Ak­me­nys už­brė­žia ra­tus ir žy­mi jų cent­rus. Di­džiau­sios man­da­los cent­ri­nis ak­mens stul­pas sve­ria apie 20 to­nų. Tai be­ne di­džiau­sias rie­du­lys vi­so­je 4 hek­ta­rų so­dy­bo­je. Šei­mi­nin­kas juo­kau­ja, kad man­da­lų dy­dis ski­ria­si to­dėl, kad vie­na la­biau tik­tų vai­kams, ki­tos – pa­gal žmo­gaus vi­di­nę bū­se­ną. Jei la­bai trūks­ta har­mo­ni­jos, ra­my­bės, jau­čia­ma sie­los su­maiš­tis, la­biau tiks di­džiau­sia, jei ne taip pra­stai – už­teks pa­bū­ti vi­du­ti­nė­je.

Gre­ta į to­lį nu­si­drie­kia trys iš že­mių ir ak­me­nų su­for­muo­ti bu­me­ran­gai. Ant di­džiau­sio iš jų dan­gaus ir ly­gu­mų fo­ne iš­ky­la ma­sy­vus kry­žius su ne­sėk­min­gai ban­dan­čiu nuo jo at­si­plėš­ti žmo­gu­mi. Nu­ga­ra iš­ries­ta, ati­trū­ku­si nuo kryž­mos, plau­kai, at­ro­do, ple­ve­na vė­jy­je.

Akmens ir medžio karalystė (nuotr.skrastas.lt) (nuotr. Gamintojo)

„Tai – ma­no sim­bo­lis. Ban­džiau ke­lis kar­tus nuo že­mės ūkio pa­bėg­ti. Bai­giau in­ži­nie­riaus me­cha­ni­ko moks­lus, dės­čiau Dau­gų (Aly­taus ra­jo­nas) že­mės ūkio tech­ni­ku­me, dir­bai ke­lis me­tus Kau­no ra­jo­ne, Ši­lu­tės ra­jo­no vie­na­me ūky­je vy­riau­siuo­ju in­ži­nie­riu­mi. Bet vis tiek 1989 me­tais grį­žau į tė­vų ir se­ne­lių so­dy­bą ūki­nin­kau­ti. Šia­me kai­me ka­dai­se užau­gau, bet gim­ti li­ki­mas lė­mė Si­bi­re. Kai bu­vau tri­jų mė­ne­sių, tė­vai su­grį­žo į Lie­tu­vą,“ – mar­gą gy­ve­ni­mo dė­lio­nę dės­to Ge­di­mi­nas Ali­šaus­kas.

Skulp­tū­ras ku­ria me­džio meist­rai

So­dy­bą puo­šia daug me­džio skulp­tū­rų, ku­rių ūki­nin­kas jau ne­be­sus­kai­čiuo­ja. Yra lie­tu­vai­tė Sau­lė, su­si­mąs­tęs rū­pin­to­jė­lis, suoliukai–lydekos, suoliukai–zodiako ženk­lai, an­ge­las, nuo ap­va­laus ant „ko­je­lės“ pa­kel­to ak­mens žvel­gia į ki­tą ke­lio pu­sę, kur sto­vi kry­žius, pri­me­nan­tis apie Ge­di­mi­no sū­naus žū­tį. Prieš 20 me­tų 8 me­tų vai­ką mir­ti­nai su­ža­lo­jo kom­bai­nas.

Akmens ir medžio karalystė (nuotr.skrastas.lt) (nuotr. Gamintojo)

Skulp­tū­ras ku­ria ži­no­mi me­džio meist­rai. Prieš po­rą me­tų so­dy­bo­je vy­ko ple­ne­ras, ku­ria­me da­ly­va­vo skulp­to­riai Pi­jus, Gin­ta­ris Juo­zas ir Lau­ra Če­siū­nai iš Kau­no, Sau­lius Lam­pic­kas iš Aly­taus, Ro­ma Ci­buls­ka­ja, Zig­mas Bu­ter­le­vi­čius iš Ma­ri­jam­po­lės ir ki­ti.

Bui­ties ir ūkio daik­tų mu­zie­jus

Ūky­je įkur­tas ir se­nų že­mės ūkio pa­dar­gų, bui­ties daik­tų mu­zie­jus. Ge­di­mi­nas Ali­šaus­kas jam pa­sky­rė klė­tį ir da­lį kie­mo. Klė­ty­je se­no­vi­niai ra­kan­dai su­gru­puo­ti pa­gal te­mą. Vie­nur šal­mai, ben­zi­nui skir­ti ka­nist­rai, ki­tur – spin­te­lės su sta­lo in­dais, laik­ro­džiais, rankš­luos­čiais, stal­tie­sė­mis. Vie­nas rankš­luos­tis, anot Ge­di­mi­no, skai­čiuo­ja jau šimt­me­tį. Jį ati­da­vė vie­na 80-me­tė mo­čiu­tė, sa­kiu­si, kad pa­vel­dė­jo iš ma­mos.

Akmens ir medžio karalystė (nuotr.skrastas.lt) (nuotr. Gamintojo)

Ki­to­je pu­sė­je ran­da­me ša­kių, naš­čių, kab­lių šie­nui iš kau­gės peš­ti, du „fuk­te­lius“ – grū­dų va­ly­mo ma­ši­nas. Su vie­na iš jų pra­dė­jęs kur­ti ūkį dir­bo ir pat šei­mi­nin­kas. Sa­ko, prie to­kios ma­ši­nos rei­kė­jo tri­jų žmo­nių. Da­bar­ti­nei tech­ni­kai už­ten­ka vie­no.

Ta­čiau iš vi­so šia­me ūky­je plu­ša 12 sam­do­mų dar­bi­nin­kų. Tarp jų – vi­rė­ja, ku­ri ruo­šia mais­tą, kad plu­šan­tie­ji ne­lik­tų al­ka­ni.

„Šlu­bas“ trak­to­rius

Lau­ke iš­ri­kiuo­ti se­ni že­mės dar­bams skir­ti pa­dar­gai, vikš­ri­nis trak­to­rius.

„Gal prieš 15 me­tų žmo­nės vis­ką, kas įma­no­ma, ga­be­no už ke­lis cen­tus par­duo­ti į me­ta­lo su­pirk­tu­ves. Tuos daik­tus iš jų su­pir­kau. Trak­to­rių kai­my­nas ati­da­vė už dy­ką. Su są­ly­ga, kad tik­rai jo nie­kur neiš­ga­ben­siu, ne­par­duo­siu. Gal žmo­gus ma­nė, kad gal­vo­ju pa­si­pel­ny­ti. Ka­dan­gi trak­to­rius vei­kė, iš pra­džių juo že­mę dir­bo­me. Pa­ma­čiau, kad vie­no­je trak­to­riaus pu­sė­je yra 37 vikš­rai, o ki­to­je – 38, to­dėl jis va­žiuo­da­vo šlu­buo­da­mas. Iš­ga­be­no­me tai­sy­ti, o kai­my­nas ne­tru­kus ėmė klau­si­nė­ti, be­ne kaž­kam par­da­viau,“ – trak­to­riaus is­to­ri­ją pa­sa­ko­ja Ge­di­mi­nas Ali­šaus­kas.

O štai vie­nam žmo­gui, ku­ris ati­da­vė ko­mo­dą, kas­met siun­čia jos nuo­trau­ką, kad įro­dy­tų, jog nie­kam nea­ti­da­vė ar mal­ko­mis ne­pa­ver­tė.

So­dy­bą lan­ko ir už­sie­nie­čiai

Į Striu­kų kai­mo so­dy­bą jau už­su­ka eks­kur­si­jos. Bu­vo at­vy­kę bal­ta­ru­siai, nor­ve­gai, vo­kie­čiai, vie­nas ka­na­die­tis ir vie­nas ūki­nin­kas iš JAV. Pas­ta­rą­jį G. Ali­šaus­ko kie­me la­biau­siai pra­džiu­gi­no rū­sys su įspausta1933 me­tų da­ta. Paaiš­kė­jo, kad ame­ri­kie­tis gi­męs tais pa­čiais me­tais.

Akmens ir medžio karalystė (nuotr.skrastas.lt) (nuotr. Gamintojo)

Ūki­nin­kas so­dy­bos jau ne­bep­le­čia. Ne­bei­šei­na. Vie­no­je pu­sė­je ją ri­bo­ja pa­so­din­ti me­džiai, iš ki­tų dvie­jų pu­sių – ke­liai, o ket­vir­to­jo­je – aukš­tos įtam­pos elekt­ros li­ni­ja. Nau­jų al­pi­na­riu­mų šei­mi­nin­kas ne­be­for­muo­ja, gra­ži­na tai, kas pa­da­ry­ta. Pa­vyz­džiui, ra­dęs įdo­mes­nį ak­me­nį, se­ną­jį pa­kei­čia. Atei­ties pla­nų G. Ali­šaus­kas ne­lin­kęs at­skleis­ti, sa­ko, jei tik pra­si­ta­ria – neiš­si­pil­do.

L. Ripskytė