Supykdyti Lietuvos aklieji ir silpnaregiai kaltina savo valdžią neskaidria politika ir nekilnojamojo turto pardavinėjimu.
Klaipėdietė Vida Miknienė ryžosi prabilti tik tuomet, kai savo noru išėjo iš darbo. Daug metų Klaipėdos aklųjų kombinate, šiuo metu besivadinančioje UAB „Regseda“, dirbusi moteris neslepia apmaudo, matydama, kaip bendrovės valdžia elgiasi su dirbančiaisiais. „Tai, kas vyksta įmonėje jau daug metų – siaubinga. Manau, kad bėgant laikui daug nesąžiningų dalykų pavyks įrodyti. Dirbau bendrovėje ir mačiau, kas ten dedasi, – taip pokalbį pradėjo Vida Miknienė, nusprendusi nebelaikyti paslapties, – įstatuose egzistavo tokia nuostata, kad įmonės direktorius turi būti iš aklųjų ar silpnaregių. Tuomet, kai vadovavo žmogus iš savų, buvo tvarka. Nors darbuotojus spaudė, tačiau juos motyvavo tai, kad netrūko darbo, o bendrovės pelnai – milžiniški. Deja, vėliau viskas pasikeitė.“
Kas ta „Regseda“?
UAB „Regseda“, įkurta 1959 metais, geriau žinoma kaip Klaipėdos aklųjų kombinatas. Vienu metu įmonėje dirbo apie 700 žmonių, šiuo metu – daugiau kaip 60 darbuotojų. Pagrindinė produkcija – įvairūs kanceliariniai ir kartono gaminiai, metaliniai konservavimo dangteliai, dekoratyvinės vinys, dokumentų susegimo mechanizmai iš skardos, teikiamos metalo apdirbimo paslaugos. Panašios įmonės veikia ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Veikė ir Panevėžyje, tačiau pastaroji praėjusiais metais buvo uždaryta. Įmonių akcijos priklauso Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai (LASS).
Vidos Miknienės nuomone, aklieji ir silpnaregiai visuomet buvo pigi darbo jėga ir protingi žmonės tuo pasinaudojo. „Direktoriai nuolat keitėsi. Ėmė mažėti produkcijos paklausa. Pradėta atleidinėti žmones. O svarbiausia, buvo pakeista nuostata, kad įmonės direktoriumi gali būti ir visiškai sveikas, be regėjimo sutrikimų, žmogus. Tuomet prasidėjo visi negražūs dalykai. Buvo paskelbti konkursai į direktoriaus vietą. Laimėjo visiškai sveikas, neturintis negalios žmogus, Vladas Ščeporaitis“, – pasakojo moteris.
Anot buvusios darbuotojos, bendrovė turėjo daug nekilnojamojo turto. „Vienu metu tą turtą imta parceliuoti – vienas patalpas vadovai išnuomojo, kitas tiesiog pardavė. Buvo įkurta dukterinė įmonė „Regofra“, per kurią buvo vykdomi visi nešvarūs darbai“, – atvirai pasakojo moteris. Vida Miknienė stebisi, kodėl apie problemas aklųjų įmonėje „Regseda“ viską žinojo, tačiau nereagavo Aklųjų ir silpnaregių sąjungos centro taryba: „mes ne kartą informavome juos, kad vyksta blogi dalykai. Atėjo sveiki, regintys žmonės ir ėmė mūsų pastatus pardavinėti. Deja, sąjungos vadovybė nieko nedarė“.
Aklųjų turtas – į svetimas rankas
Daug metų įmonėje dirbusi moteris išgyvena, kad, laikui bėgant, visas aklųjų uždirbtas turtas pateks į svetimas rankas. „Aš suprantu, kad darbuotojams po plytą neišdalysi. Tikėjomės, kad vadovai tuos pinigus protingai investuos, tačiau taip neatsitiko. Pavyzdžiui, direktorius V.Ščeporaitis, trumpai pabuvęs naujose pareigose, pardavė vieną pastatą ir iškart pasitraukė. Atėjęs kitas direktorius, Vilius Kukauskas, nesustojo, pardavinėjo toliau. Įdomiausia tai, kad vienas pastatas buvo parduotas už vieną kainą, o Registrų centre nurodyta kita suma“, – savo nepasitenkinimo neslėpė Vida Miknienė.
Pasak jos, darbuotojams buvo kalbama apie vienas sumas, o tikrąsias kainas žinojo tik vadovai. Moters nuomone, daugelis šiuo metu UAB „Regseda“ dirbančių darbuotojų yra įbauginti. Jie baiminasi, kad bandymai kalbėti ar įrodinėti tiesą baigsis atleidimu iš darbo. Vida Miknienė, prieš mėnesį palikusi buvusią darbovietę, nusprendė išvykti pas vaikus į Londoną. „Palaikau ryšį su įmonės darbuotojais. Situacija tokia, kaip ir visoje Lietuvoje. Tie, kurie dirba, džiaugiasi, kad turi darbo“, – prieš kelionę į užsienį atviravo moteris. V.Miknienė tikisi, kad jos pavyzdžiu paseks ir pradės kalbėti vis daugiau aklųjų bei silpnaregių įmonių darbuotojų, sąjungos narių.
Reikalauja audito ir viešumo
Aistros dėl aklųjų ir silpnaregių turto verda įgaudamos vis didesnį pagreitį. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje susiformavo opozicija, kuri reikalauja vadovų viešumo ir audito.
Grupė LASS narių kreipėsi į valstybės institucijas, prašydami pagalbos: „Nėra jokio skaidrumo, kaip naudojamos visų LASS narių sukurtos materialinės vertybės ir nekilnojamasis turtas. Nuolatinis turto pardavinėjimas apgaubtas paslaptimi ir skaidrumo stokos šydu. Nežinome, kaip panaudojamos lėšos už parduotą turtą, nežinome, ir kaip naudojamos lėšos, gautos už turto nuomą, visiškai nežinome, kur dingsta LASS nariams skirtos valstybinės lėšos“.
Iniciatyvinės grupės narys Saulius Plepys teigia, kad LASS centro taryba savo balanse sukaupė didžiulį nekilnojamąjį turtą, pastatų bendras plotas – apie 15 tūkstančių kvadratinių metrų. Kaip šios patalpos naudojamos, kokią naudą neša akliesiems, niekas žino. Viskas vadovų rankose.
Anot Sauliaus Plepio, dabartinė valdžia sau susikūrė tokius įstatus, kurie jiems leidžia sėdėti šiltose kėdėse amžinai.
Savo rankose šūsnį dokumentų, atsakymų iš ministerijų bei Valstybės kontrolės vartantis vyras rankų nenuleidžia. Anot jo, ateis laikas, kai aklieji sužinos, ką su aklųjų turtu pridirbo dabartinė sąjungos valdžia.
Vadovai problemą regi kitur
Saulius Plepys teigia, kad sąjungos vadai piktybiškai ignoruoja aklųjų reikalavimus. Reaguodamas į sąjungos narių priekaištus, LASS pirmininkas Osvaldas Petrauskas neneigia, kad buvo parduodamas ne tik nekilnojamasis turtas, bet ir įvairūs įrengimai. Anot jo, nekilnojamasis turtas yra traukiamas į apskaitą, naudojamas, parduodamas, įkeičiamas tik vadovaujantis sąjungos suvažiavimų patvirtinta tvarka – įstatais bei rezoliucijomis. Turtas gali būti parduotas pritarus 2/3 LASS centro tarybos narių.
Pirmininko pavaduotojas Stanislovas Plauška prisipažino girdėjęs apie moterį iš Klaipėdos, kuri reiškia nepasitenkinimą: „Galiu pasakyti, kad įmonės direktorius džiaugėsi, kai ji išėjo iš darbo. Kodėl? Ji iš tų žmonių, kurie visada rašo skundus.“
LASS vadovo pavaduotojas prisiminė laikus, kai neregiai nuolat dalyvaudavo įvairiose darbininkų sąjungos organizuojamose akcijose, nes už tai gaudavo finansinį paskatinimą. „Tų aktyvistų, kurie ieško sau veiklos, dar liko nuo senų laikų. Seniau jie dalyvaudavo visur, kur reikia ir kur nereikia. Dabar yra noras išjudinti postus. Geriausias būdas tam – užpulti pirmininką, apkaltinti turto parceliavimu, – apie nepatenkintus neregius kalbėjo Stanislovas Plauška, tęsdamas toliau, – jie kalba, kad direktorius pardavė (turtą), o pusę pinigų įsidėjo į kišenę. Tačiau per visus šurmulius niekas to neįrodė. Viskas – gandai, kaip ir 24 tūkst. litų pirmininko alga. Jis niekada nedalyvavo parduodant turtą. Tačiau neneigiama, kad įvairių įtarimų buvo ir bus. Yra žmonių, kurie jaučiasi blogai, jeigu ryte skundo neparašo. Neva, jeigu tikrino ne prokuratūra, tai nieko vertas dalykas. O jeigu tikrina prokuratūra, tai būtinai turi kažką pasodinti – taip vertinami priekaištai dėl audito ir neskaidrios veiklos.
Kazimieras Uoka, Seimo Audito komiteto narys
Aklųjų organizacijoje labai nedemokratiškas valdymas. Visa vadovybė, rajonų pirmininkai yra nepajudinami, neperrenkami. Pati sąjunga niekam neatskaitinga. Paprasti aklieji tiesiog apiplėšinėjami, ir tai tęsiasi jau penkiolika metų. Organizacijos vyresnybė naudojasi savo valdžia. Manau, kad aklųjų įmones galima išlaikyti. Sieksiu, kad ir valstybė pirktų jų produkciją, 10 proc. – tiek, kiek numatyta Viešųjų pirkimų įstatyme. Kaupiame informaciją ir rudenį rimtai užsiimsime minėta organizacija. Akliesiems reikia reikalauti neeilinio suvažiavimo.
Edvardas Žakaris, Seimo narys, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narys
Skaudu, kad neregiai nesutaria. Pats dirbau Šiaulių aklųjų įmonėje 1989–2004 metais. Esu LASS narys. Būdamas Seimo nariu, gavau buvusių Panevėžio aklųjų bendrovės darbuotojų skundą su išsakytomis pretenzijomis. Jų raštas buvo atsiųstas tuomet, kai įmonė nebeveikė, o su visais darbuotojais – atsiskaityta. Nekilnojamojo turto pardavimą vienareikšmiškai vertinti negalima. Gauti pinigai už turtą neturi būti pravalgomi, o investuojami į gamybą ar darbo vietų kūrimą. Esu pasirengęs visada padėti sprendžiant neregių problemas.
Vytautas Masalskis
