Kauno pedofilijos skandalui, kuris jau nusinešė mažiausiai tris gyvybes, pabaigos kol kas nematyti. Kokie vingiai dar jo laukia, neaišku, bet ir iki šiol buvę įvykiai teikia peno įvairioms versijoms.
Oficiali teisėsaugininkų versija yra labai paprasta ir patogi: Drąsius Kedys, kuriam jo dukra papasakojo apie ją skriaudžiančius pedofilus, neapsikentęs du iš jų nudėjo, kitų nespėjo ir po pusės metų slapstymosi ūmai prigėrė degtinės ir paspringo prie Kauno marių. Įkalčiai – D. Kedžio nepanaudotas asmeninis pistoletas paliktas vienoje žmogžudystės vietoje, o realiai naudotas nelegalus pistoletas aptiktas prie D. Kedžio kūno, rastas ir autobusiukas, kuriame lyg tyčia mėtėsi atitinkamo kalibro šovinys.
Dėl suprantamų priežasčių teisėsaugininkus ši versija visiškai tenkina – nusikaltimas išaiškintas, bet įtariamasis miręs, tad nėra jokios rizikos, kad teisme pritrūks įkalčių, todėl galima drąsiai į statistiką įrašyti pliusą už išaiškintą rezonansinę bylą. Aišku, loginių prieštaravimų šioje situacijoje netrūksta, bet kriminalistika ir baudžiamasis procesas yra šiokie tokie mokslai, kur yra šimtmečiais nusistovėjusios procedūros ir metodai, kuo puikiausiai veikiantys absoliučia dauguma atvejų.
Sunku ginčytis, kad nusikaltimo įrankis smurtiniuose nusikaltimuose yra vienas iš esminių įkalčių. Aišku, daugelis smurtinių nusikaltimų yra labai paprasti buitiniai, kada į landynę atvykę pareigūnai aptinka kūną, šalia kruviną peilį, o netoliese ant lovos parpia įtariamasis. Vargais negalais pažadintas iš alkoholinės komos, jis savo kaltės neneigia, bet ir patvirtinti negali, nes nieko nepamena, todėl teisme nusikaltimo įrankis tampa svarbiausiu įkalčiu. Aišku, romantinėse dramose apie CSI kriminalistus šiems visada kyla abejonių, kad įkalčiai pernelyg akivaizdūs ir galiausiais kitame stadionio kampe su pincetu aptinkamas plaukas, kuris tampa esminiu bylos posūkiu. Realybėje gi dažniausiai teisinga pasirodo būtent pati paprasčiausia versija.
Be abejo, D. Kedžio byla yra kur kas sudėtingesnė, negu girtuoklių „ponožovščina“, tačiau ji tiriama pagal tokius pačius kriminalistikos ir baudžiamojo proceso reikalavimus, kur bet kokia versija yra niekinė be įkalčių. Įkalčiai šiuo atveju surinkti, galbūt jie kelia tam tikrų abejonių, bet bylos nagrinėjime tos abejonės turi būti pagrįstos kitais įkalčiais, o jų teisėsaugininkai sakosi neradę.
Už teisėsaugos sistemos ribų esantys piliečiai yra kur kas laisvesni – jie gali kurti versijas, remdamiesi nepatvirtinta informacija ir loginėmis įžvalgomis. Kadangi oficialiojoje prokurorų versijoje vidinių prieštaravimų, švelniai tariant, netrūksta, daugelis piliečių nelinkę ja tikėti. Galbūt to tikėjimo būtų daugiau, jei Lietuvos teisėsauga turėtų geresnę reputaciją, bet daugelis jos atstovų visą savo tarnybos laiką itin stengėsi šią reputaciją sugriauti. Kiekvienas minimaliai prasišvietęs ir socialus pilietis gali ilgai nesvarstęs prisiminti bent keletą istorijų, nutikusių jam ar jo artimų pažįstamų ratui, apie teisėsaugininkų gudrybes, kurios taikomos, kada reikia nuo atsakomybės „išsukti“ kokį komisaro sūnelį, savo bičiulį ar miesto tarybos narį. Dėl tokių gudrybių kaltuoju staiga tampa niekuo dėtas praeivis, kurį nuskynė greitį viršijęs kokio nors „daigo“ BMW, ar užpuolė besilinksminančios vietinių feodalų atžalėlės. Tikiu, kad absoliuti dauguma įvykių policijoje nagrinėjami be jokių gudravimų, bet per metų metus korupcijos atvejų susidaro kritinė masė. Nekaltų žmonių nuoskaudos nėra lengvai pamirštamos, jos tampa verbalinės tautosakos dalimi, ir žmonės galiausiai pradeda automatiškai nebetikėti bet kokiomis valdiškomis versijomis.
Tai buvo aiškiai jaučiama prieš kelis metus, kai žuvo VSD pareigūnas Vytautas Pociūnas – teisėsauga ir oficialiai, ir per kontroliuojamą žiniasklaidą įnirtingai bruko versiją apie per langą besilengvinantį girtuoklį, bet ja patikėjo tik patys lojaliausi valstybės tarnautojai. Galų gale išsivystė netgi parlamentinis tyrimas, kuris parodė, kad su mūsų valstybės valdymu nėra taip paprasta, kaip parašyta Konstitucijoje, o dvylika garsiųjų VSD pažymų tapo legenda, kurios tautai iki šiol nedrįstama parodyti, nors per tą laiką keitėsi ir prezidentas, ir parlamentas, ir bent du VSD direktoriai.
Todėl graudūs prokurorų choro rypavimai, kad tauta turėtų jais, nepaisant nieko, tiesiog tikėti, dabartinėje atmosferoje didesnio įspūdžio nedaro – tauta turi pakankamai argumentų rezervuotai žiūrėti į oficialius patikinimus. Tautoje sklando ir vis labiau įsitvirtina versija apie gausų ir įtakingą pedofilų klaną, kurio nariai sunerimo dėl D. Kedžio veiklos ir jį tiesiog „pakišo“, paslaugiai sudėliodami įkalčius taip, kad jie nepaliktų jokių abejonių dėl oficialios versijos. Ši versija nestokoja vidinės logikos, todėl jai skirta ilgus metus gyvuoti šalia oficialiosios.
Atsiduriame panašioje aklavietėje, kaip JAV po prezidento Kenedžio nužudymo – tada irgi gana greitai buvo rastas „vienišas“ žudikas Ly Harvis Osvaldas, o palėpėje paslaugiai mėtėsi šautuvas Carcano 38. Byla iki teismo nenuėjo, nes Osvaldas buvo nušautas viešoje vietoje, filmuojant žurnalistams, todėl jis ir liko kaltu, o nusikaltimas oficialiai yra atskleistas. Tačiau mažai amerikiečių tikėjo ir tebetiki šia versija, nes ji turi daug vidinių prieštaravimų – iš tokio atstumo net pasaulio šaudymo čempionas negali taikliai paleisti tiek šūvių, o šautuvas Carcano 38 nėra pats geriausias ginklas tokioje situacijoje, be to, ir kulkos lyg ir iš skirtingų pusių atskriejo, o dar įtartinai greitai žuvo nemažai žmonių, galėjusių kažką papasakoti ir t. t. Buvo pradėti savarankiški privačių teisininkų tyrimai, kurie sustiprino abejones dėl vienišo žudiko, bet kitų konkrečiai įvardyti negalėjo – lyg CŽV, lyg KGB, lyg mafija – todėl oficialiai žudiku tebelaikomas Osvaldas.
Manau, kad kažkas panašaus bus ir su D. Kedžio byla – mažai kas tiki, kad jis galėjo vienas viską suorganizuoti ir įvykdyti, bet kol nebus konkrečiai įvardyti kiti kandidatai į šio nusikaltimo vykdytojus, galios oficialioji versija. Amerikos teisėsauga šiuo klausimu elgiasi gudriai ir atsikrato atsakomybės, bendradarbiaudami su nepriklausomomis tyrėjų komisijomis – na, raskit ką nors, tada reikalą peržiūrėsim, o jei neradot – tada sorry, nebeūžkit. Lietuvoje tokių komisijų efektyvumas kol kas abejotinas – kažką panašaus bandyta suorganizuoti po V. Pociūno žūties, bet komisijos pirmininkas tol tempė laiką, kol jam buvo atsidėkota ambasadoriaus postu.
Nepaisant pirmo prisvilusio blyno, manyčiau, kad tokioje netradicinėje byloje, nepriklausomas tyrimas turėtų būti vykdomas - teisėsaugininkų veiksmai šioje byloje kelia gana rimtų abejonių, kad jie čia viso labo apsižioplino, todėl pakaks surengti vieną kitą neeilinę atestaciją, įsūdysim po papeikimą ir galim nusiraminti. Jei teisėsaugos šulai kažką bando nuslėpti, rizikuodami savo karjera - kalba eina ne apie grupelę pedofilų saviveiklininkų. Pavienius išklypėlius a la Čekanavičius mūsų policija „semia“ be jokių ceremonijų, su pasimėgavimu, susikvietę visą ordą paparacių, kurie užtikrina vos ne tiesioginį eterį televizijoje. Ir niekas jų nesaugo griežtai įslaptintose vietose. Taip stengiamasi tik dėl labai svarbių asmenų, todėl mes, bičiuliai žurnalistai, turime juos aiškiai identifikuoti bent jau dėl savo vaikų saugumo ateityje. O jei negalime identifikuoti, tai pripažinkim, kad pedofilų mafija mums vaidenasi, priimkim oficialią prokuratūros versiją ir nebeterškim eterio nieko nesakančia informacija.
