Lietuva atlaikė išbandymą – su mažais kai kurių per klaidą diplomatais tapusių klounų triukais, pirmininkavimas ES pavyko. Pasirodėme geriau nei buvo galima tikėtis. Pritilo ir visi per klaidą politikais tapę Europos parlamento nariai: V. Uspaskichas, R. Paksas, V. Tomaševskis. Laikai, kai jie gausiai pylė pamazgas ant Lietuvos praėjo. Net Lietuvoje niekas nebetiki jų pranašiška misija. Po to, kai per klaidą Seimo pirmininke tapo L. Graužinienė, o visuomenė ją pavertė pajuokos objektu, visi suprato, kad būti taip išjuoktam – labai skausminga. Visuomenės vaidmuo buvo lemtingas. Tauta niūniavo „tuti tuti ta“ ir pastatė į vietą eilinio oligarcho pastatytą eilinę buhalterę. Cirkas ir cirkininkai traukiasi iš Lietuvos.
Socialdemokratai, kad ir kaip nekęsdami konservatorių ar liberalų, nepuolė aklai obuoliauti su Uspaskicho-Pakso-Tomaševskio populistinėmis gaujomis. Jokių nerealių MMA, jokių referendumų prieš eurą, jokio lietuvių kiršinimo su lenkais. Šis sugebėjimas nepasiduoti saldžiam „darom bet kokią nesąmonę“ žavesiui, suteikė socialdemokratams kaip niekada aukštus reitingus. Ar jie sugebės padaryti ką nors, kas įrodys, kad jie ne dreifuoja, o iriasi į dar platesnius reitingus – parodys ateitis.
Visi mūsų šalį ilgus metus engę politikos marginalai pagaliau sulaukė teisingo atpildo: įgriso visiems iki gyvo kaulo ir greitai gulės istorijos kapinyne, šalia tų, kurių niekas neprisimena. Kaip G. Vagnorius yra „vagnorkės“ franšizė ir niekas daugiau, taip ateityje bus „prisimenamas“ ir „vaizdzedelis nekoks“ autorius ar „paksogeito“ architektas.
Kas iš tiesų, kaip asmenį, prisimins tokį V. Uspaskichą, kuris akivaizdžiai bijo demokratiškos šalies teismo, bet vis tiek nenori rizikuoti visą kapitalą perkelti į Putino valdomą totalitarinį pragarą? Niekas. Tokie atmintyje neišlieka. Vienadieniai cirko artistai sužavi staigiu grakščiai atliekamu triuku – Pakso „ne Williamsui“, už kurio kyšojo „taip, Lukoilui“ ausys, Uspaskicho nesibaigiantis primityvus staipymasis TV eteryje ir jau visiškai apgailėtinas Tomaševskio bandymas supjudyti lietuvius su lenkais. Bet tai ne tokia politika, kurią nori matyti solidus rinkėjas. Rinkėjas nenori gyventi cirke. Cirkas jį suklaidina. Bet sveikas protas galiausiai atbunda ir po triuko žavesiu pastebi klouno siekį jį apgauti. Na, pasižiūrėjom cirką, patiko, pasijuokėm, paverkėm, ačiū, galite nulipti nuo scenos – lauksim naujų tautai juoką keliančių partijų.
Mes geriau gyvename, nes politika tampa vis stabilesnė. O ji vis stabilesnė, nes joje mažiau nesąmonių. O nesąmonių mažiau, nes visuomenė vis aktyvesnė, pilietiškesnė, vis mažiau pakanti toms personoms, kurios sumaišo ministerijas, kuriose dirba. Jau niekas, net patys socialdemokratai, neturi jokių simpatijų B. Bradauskui. Garantuotai jie gailisi, kad toks asmuo priklauso jų partijai. Ir laukia, kad jis greičiau išeitų ir niekada nebegrįžtų. Jo irgi niekas neprisimins. Žmonės nelinkę giliai prisiminti gėdingų savo pačių išrinktų asmenų.
Kalbant abstrakčiai: žmonės menkai prisimena menkystas.
Lietuvai sukako 23- eji, ir jei palygintume su žmogaus amžiumi – į pabaigą eina magistro studijos. Baigiasi studentavimas, kuriame niekuomet neišvengi susimovimo, net jei esi atsargiausias žmogus pasaulyje. Nes būna per daug pirmų kartų, kad galėtum viską atlikti taip, jog dėl nieko vėliau nesigailėtum. Vis dar girdimi populistiniai P. Gražulio ar kokio nors J. Pankos riksmai – prieš amžiną tylą. Visi suprato, kad tokios problemos, kaip homoseksualų invazija, tėra sufantazuota nesąmonė, nes realybėje neįmanoma aptikti jokių „to“ įrodymų, visi suprato, kad joks tėvas ar motina nėra savo vaiko paduoti į teismą už smurtą – ir t.t. Vardinti nesąmones galima be galo, nes tokie, kaip P. Gražulis, yra nesibaigianti nesąmonė. Jų kuriamos problemos netikros ir jokios naudos neduoda niekam. Tik nukreipia dėmesį nuo ekonomikos, užsienio politikos, socialinių ir švietimo problemų. Petrui laikas į užmarštį, kaip ir visiems per klaidą atėjusiems į politiką. Dabar Lietuva ima justi, kaip svarbu būti pilietiškam. Kaip svarbu pastatyti į vietą kiekvieną vėsaitę, kiekvieną graužinienę, kiekvieną gražulį. Tai – mūsų gyvenimo kokybės klausimas.
Ar dar prisimenate Garliavos istoriją? Tikriausiai tik kaip faktą, bet jokių emocijų nejaučiate. Ir teisingai. Nes tai buvo fantazija. Graži teisingumo nebuvimo iliuzija. Teisingumas yra: sveikas protas visada nugali.
Artėja du svarbūs įvykiai – prezidento rinkimai ir rinkimai į Europos parlamentą. Tai, kaip sąmoningai žmonės balsuos, lems kaip mes gyvensime ateityje. Jei dėl prezidento rinkimų daugiau ar mažiau viskas aišku, tai dėl Europos parlamento – ne visai. Bet ir čia liaudis jau vis mažiau kliausis politikos kaliausėm. Daug gabaus jaunimo nori parodyti ir įrodyti, kad svarbu būti išgirstam Europoje. Rinkimai bus - kaip magistro darbas. Kaip Lietuva jį parašys, mes dar pamatysime. Tikra viena: laikai, kai politikoje galėjo karaliauti bet kokio plauko veikėjai, praėjo. Net jei vėl į EP pateks tie patys apsišaukę pranašai, nereikia nusiminti. Jie gi nemoka angliškai. Kartais net naudinga, kad EP tampa politinių lavonų prieglauda. Taip mes atsikratome tų, kurie Lietuvoje nuolatos drumstų vandenį.
Mums nereikia karo ir priešų. Viskas, ko reikia, solidžiai bręsti. Kuomet nežvanga karo kirviai ir niekas nepradeda eilinio „džihado“ dėl savo asmeninių problemų, Lietuvoje kuo puikiausiai galima džiaugtis gražiu oru, nuostabia gamta ir prisiminus dar visai nesenus laikus konstatuoti: taip gerai dar nebuvo. Niekada.
