Šiuo metu, atrodytų, įvyko lūžis aukštųjų mokyklų ir šalies vadovų sąmonėje – apie reformos būtinumą kalba visi, net ir tie, kurie ja netiki, jos nenori ir jai visokeriopai priešinasi. Bent jau retorikoje pasiekta šiokios tokios pažangos – atmesta senoji ir iki skausmo pažįstama melodija, kad aukštojo mokslo sferoje esą viskas puiku, tik pinigų nėra.
Žinoma, negalima visiškai atmesti šito fakto. Jei tarptautinio lygio mokslininkas (o normaliai veikiančioje sistemoje ir padoriame universitete tik toks ir galėtų tapti profesoriumi) gauna atlyginimą, kurio niekaip kitaip, o tik žeminančiu jo orumą ir nepaliekančiu jokio šanso pirkti knygas bei keliauti nepavadinsi, tada iškyla klausimas, kaip Lietuva apskritai dar yra išlaikiusi aukšto lygio mokslininkų. Kodėl jie vis dar čia?
Todėl, kad mokslo ir išsilavinimo negerbiančioje, bet socialiniam statusui itin jautrioje šalyje papildomų galimybių mokslo žmonėms kelia įvairios socialinės jungtys bei politiniai deriniai – dalis akademinių administratorių ir vardą turinčių mokslininkų jau senokai turi rimtas prieigas prie ES projektinių lėšų skirstymo (arba, švelniau tariant, ekspertinio darbo). O daro šitą pakankamai griežtai savo grupės socialinį grynumą ginantys žmonės.
Ar ne čia slypi kovų dėl habilituoto daktaro laipsnio palikimo šalyje ištakos? Seniai visiems aišku, kad mažoje šalyje profesorių rato siejimas ne su tarptautiniais darbais ir kriterijais, o su vietinėmis procedūromis veda tik į kastos išlaikymo logiką, jaunų mokslininkų neįleidimą į šią valdančiųjų kastą, laipsnišką sistemos degradaciją ir jos narių natūralią, t.y. letalinę, baigtį be jokio profesūros atnaujinimo ir kartų kaitos šanso.
Tarsi viskas aišku, bet juk šita tik proto nutekėjimą skatinanti institucija – t.y. habilitacija – vis dar gyva Lietuvoje. Todėl pinigų stygius yra ne valdančiosios akademinės-biurokratinės kastos, o mažųjų akademinių žmonių – tyliai dirbančių tyrinėtojų ir dėstytojų, ypač jaunųjų – problema. Saviškių sistema niekada neapleidžia.
Priešiškumas stabdytų reformą
Kitas dalykas, leidžiantis moks-lo darbuotojams išlaikyti iliuziją, kad viskas gali laimingai išsispręsti – tai reformos tįsumas ir neapibrėžtumas. Tam pakanka sukurti keletą reformos grupių, priklausančių skirtingiems ar net konfliktuojantiems galios centrams, ir liepti joms parengti reformos strategiją.
Tai pati geriausia garantija, kad reforma niekada neįvyks. Grupės bus užkrėstos tarpusavio priešiškumu ir pradės kovoti dėl prestižo ir legitimumo, o ne reformuoti sistemą. O ko dar biurokratijai reikia? Procesas vyksta ir vyks dar ilgai, o pasipriešinimas jam (kuris iškart čia pat ir suprogramuojamas) neleis imtis radikalių žingsnių.
Lygiai tą patį daro ir politikai – konsultuojasi arba bendradarbiauja iškart su keliomis viena kitai stipriai oponuojančiomis grupėmis. Šansai, kad šios grupės tarpusavy kada nors susitars, minimalūs. Juolab kad visos šitos fikcijos slepia paprastą ir nemalonią tiesą – aukštojo mokslo ir studijų reformos biurokratijai bei politikams visiškai nereikia.
Ką jie veiks, kai džinas bus išleistas iš butelio ir sukels socialinį sprogimą? Juk tūkstančiai iš darbo atleistų žmonių arba mechaniškai sujungti universitetai yra labai didelė tikimybė. Beje, tai būtų absurdas, kylantis iš visiško idėjinio bankroto – nuo kada du sudėti nuliai sukuria ką nors kita, o ne nulį? Diplomatiškiau kalbant – nuo kada dvi neišspręstos problemos, uždėtos viena ant kitos, sukuria ne dar didesnį skausmą, o jų išsprendimą ir palaimą?
Ar mūsų biurokratija ir politikai nori tokio socialinio sprogimo prieš būsimuosius rinkimus? Ne, tikrai nenori. Todėl reforma vyks ilgai. Net ne vyks – jai bus ruošiamasi. Dar daugelį metų. Tik mokslo biurokratija vis labiau verš kilpą ir reikalaus iš universitetų tyrinėtojų bei dėstytojų vakarietiškos kokybės už trečiojo pasaulio algą.
Apie gerus dalykus
Neneigiu, kad Lietuvos akademinėje sferoje yra gerų dalykų. Nesu fatalistas ir nemanau, kad nieko gero čia negali būti. Mūsų šalis, laimei, vis dar turi aukštos klasės mokslininkų ir akademinių žmonių. Beprasmybės pojūtį ir nepagarbą Lietuvoje, laimei, kompensuoja tarptautinis gyvenimas ir pati akademinio darbo prigimtis – galimybė dirbti mylimą darbą nuolat kuriant ir save tobulinant.
Lygiai kaip galimybė imtis papildomų darbų aktyviems ir kūrybingiems dėstytojams padeda išspręsti ir dalį savo finansinių problemų. Kita vertus, dėstytojų negalėjimas skirti visos savo kūrybinės energijos ir jėgų savo universitetui atsigręžia prieš studentus – geriausi jų dėstytojai priversti arba švaistyti jėgas dėstydami dar kažkur kitur, arba įsitraukdami į projektus, kurie atima visą jų laiką ir mažina auditorinio darbo su studentais laiką bei galimybes.
Prievartinis jungimas – didžiulė kvailystė
Nacionalinės mokslo politikos Lietuvoje nėra, o apie ilgalaikę strategiją geriau apskritai nekalbėti. Mūsų politinė sistema ir jos žaidėjai paprasčiausiai nesuinteresuoti reformuoti akademinę sferą. Šitą padarę jie ne tik sukeltų skaudžių socialinių padarinių, kurių spręsti niekas nepajėgtų, bet ir prarastų morką, laikomą prieš vežimą traukiančio arklio nosį – juk viltis, kad reforma įvyks ir kažką pakeis, motyvuoja nuvarytą arklį vis dar judėti į priekį.
Baisiausia ir kvailiausia, kas dar gali įvykti – tai sumanymas imtis prievartinio universitetų jungimo šventai tikint, kad būtent tai padės sukurti bent du pastaruoju metu minimus Lietuvos universitetus, kurie privalės patekti į JAV ir Kinijos reitinguojamų geriausių pasaulio universitetų pirmąjį šimtuką. Šita logika tiesiog geniali – pasirodo, mes ir nežinojome, kad sujungus dvi antrosios lygos komandas, jos būtinai pateks į premjerlygą...
O kadangi visas Lietuvos „establishment’as“ yra pagamintas dviejų aukštųjų mokyklų – Vilniaus universiteto ir dabartinio Kauno technologijos universiteto (t.y. senojo KPI), – nereikia didelės įžvalgos galios, kad atspėtum, kokios dvi aukštosios mokyklos taps pilotinėmis. Kam gi imtis tarptautinės ekspertizės ir vadovautis perdėm akademinės kokybės ir pasiekimų kriterijais? Sistema juk jau seniai žino, kas yra patys geriausi.
Lygiai kaip autoritarinėse valstybėse manoma, kad rinkimai yra pernelyg rimta problema, kad būtų galima ja patikėti rinkėjams, taip mūsų biurokratijoje bei politikų tarpe manoma, kad universitetų problemos pernelyg rimtos, kad būtų patikėtos jiems patiems.
Juolab kad Lietuvoje įsitvirtino normalioje šalyje netoleruotina praktika leisti kai kuriems akademiniams administratoriams spręsti savo institucijos problemas ar gauti jai ypatingą statusą ne konkurencija ir mokslo bei kūrybos pasiekimais, o trumpiausiu keliu į aukščiausių politikų kabinetus. Jei tam nebus pasipriešinta, mūsų akyse bus nužudyta paskutinė viltis, kad Lietuvoje egzistuoja žaidimo taisyklės ir garbinga konkurencija.
Kol mes neišsklaidysime šių fikcijų, jokia reforma nevyks. Ji net neprasidės.
