Mielas dienorašti,
Baigėsi antroji žygio savaitė iš šešių. Kartais atrodo, kad nueičiau dar 1000 km ir daugiau, o kartais, – kad dar žingsnis ir viskas baigta.
Daug girdėjau apie kitus žygeivius, piligrimus. Kad jie išgyvena ir ugnį, ir vandenį, o namo grįžta jau kitokie. Skamba išties romantiškai, kol nesusiduri pats. Nors žygiuoti man labai smagu, einant prieš tikrai stiprų vėją viskas atrodė gana beviltiškai. Tik namo, susisukti į antklodę ir miegoti! Ko aš čia atsigrūdau išvis?
Gerai, kad šią savaitę lydi vyras Justas ir mūsų šuo Mulan: grįžti į kemperį, sušyli kelioms minutėms, pakvimpa namais, nurimsta dūšia ir vėl į kelią. Juk visa šeima žinojome, kad šis žygis būtinas ir be jo mano sukurtas šunų asistentų projektas neišgyvens.
Žinojome, kad bus labai sunku. Tai nurimk, kvėpuok ir eik toliau be jokių skundų! Ypač, kai žmonės mums tokie geri, tokie šilti ir net vaišingi: kas sriubos dubenėlį, kas pyrago, kas šiltą vietą prisiglausti. Šias kelias naktis netgi buvome maloniai pakviesti nakvoti Zyplių dvare ir galėjome mėgautis „Kuchmistrų“ restorano autentišku maistu, ruošiamu su XIX amžiaus prieskoniais.
Sužinojau, kad anksčiau apelsinai buvo ponų maistas, o apynys naudotas kaip prieskonis. Dvaras, beje, yra puikiai pritaikytas žmonėms su negalia, gali visiškai laisvai su vežimėliu judėti. Ir kaip gražiai jie nustebino, mano įveiktų 100 km proga patiekdami specialų desertą, papuoštą šiuo skaičiumi, paskui dar įdėjo į kelionę 100 sausainių... Įvyko ir susitikimas su labai dėmesinga ir šaunia Lukšių bendruomene.
Žmonių gerumas tiesiog glumina ir nebežinau, kaip ir padėkoti. Dvare susitikau ir su TV3 laidos „Pasaulis pagal moteris“ kūrėjais, pasifilmavome. Ačiū TV3, kad jūsų dėmesys mano žygiui neblėsta, nes palaikymas tokiame kelyje yra labai svarbus.
Visi, kas norite palaikyti mane ir šunų asistentų rengimo projektą, prisidėkite skambindami 1415 (10 eurų) arba 1416 (5 eurai), arba mulanfondas.lt įsigykite specialius šio žygio marškinėlius.
Galbūt šiuo metu oras marškinėliams – ne pats tinkamiausias, bet aš į šį žygį pasiėmiau net ir raudoną suknelę, kurią tyčia apsivilkau, net ir sningant. Negalima visąlaik priklausyti nuo kažko, ar blogo oro, ar blogos nuotaikos, ar blogos savijautos. Net ir negalia nėra nuosprendis.
Turėčiau dabar būti namie ir rašyti disertaciją. Karjerai būtų geriau. Bet taip džiaugiuosi, kad pasirinkau žygiuoti, – prarasiu akademinių kreditų, bet užtat visada žinosiu, kad dėl šunų asistentų padariau maksimaliai tiek, kiek tik galėjau.
Ačiū, kad einate su manimi šį žygį, net jei tik mintimis,
Ajana
