Repeticijose kruopščiai nugludinti ir aistra pulsuojantys šokių judesiai – tokį Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos sportinių šokių kolektyvą „Žuvėdra“ pažįsta tikrieji šių parketo virtuozų gerbėjai.
Tik nedaugelis suvokia, kokį sunkų kelią tenka nueiti dar vaikystėje, kad pasiektum tokį aukštą profesionalumo lygį.
Apie šokių gyvenimo mokyklą portalas balsas.lt kalbėjosi su vienu iš kolektyvo „Žuvėdra“ šokėjų, seniu save vadinančiu Justu Bareišiu.
– Kelerių metų reikia pradėti šokti, kad taptum profesionaliu šokėju? – balsas.lt paklausė J. Bareišio.
– Šokti reikia pradėti dar vaikystėje. Kiekvienam žmogui, suprantama, individualiai, bet dažniausia pradedama nuo penkerių metų.
– Gal teko sutikti žmonių, kurie šokius pradėjo lankyti itin vėlai, tačiau daug pasiekė?
– Yra du žmonių tipai – talentingi ir darbštūs. Tie, kurie šokti pradeda turėdami talentą, atitinkamą lygį pasiekia greičiau. Vienam vaikui gali prireikti dvejų metų, kitam gerokai trumpesnio laiko. Deja, dažniausiai talentingieji pašoka keletą metų ir nebedirba. Taip tik iššvaisto savo talentą.
Pasitaiko ir išimčių. Šokių vadovė Skaistutė Idzelevičienė išugdė ir pirmajai „Žuvėdros“ komandai paruošė du žmones, kurie vaikystėje apskritai nėra šokę. Tie žmonės Lietuvoje yra labai gerai žinomi profesionalai.
– Kaip pats atsidūrei šokių sūkuryje?
– Dažniausiai vaikus ugdyti kokio nors talento nuveda tėvai. Mano atvejis buvo šiek tiek kitoks. Gyvenau ir lankiau vaikų darželį Panevėžyje. Jame pasirodė pirmoji mano vadovė Jurga Žemaitytė, ji papasakojo, kad renkama nauja vaikų šokių grupė. Tada viskas taip vykdavo. Pasižiūrėdavo – vieną atmesdavo, kitą paimdavo.
Grįžęs namo, paėmiau mamą už rankos ir paprašiau nuvesti mane šokti. Mama – vaikų darželio auklėtoja, todėl nuo mažens ir šokau, ir dainavau. Daug dainų ir šokių mokėjau būdamas dar penkerių. Perėjau atranką, gavau partnerę – ir viskas prasidėjo.
– Kokie prisiminimai iš vaikystės, iš pirmųjų šokių pamokų?
– Vaikiški ir profesionalūs šokiai yra du skirtingi pasauliai. Mažieji šokti mokomi žaidimo forma. Niekas kelerių metų vaikų neverčia atlikti preciziškų judesių. Vaikų varžybos taip pat yra kitokios. Jose apdovanojamos visos vietos, kad tik vaikai nenusimintų. Rimtesnis darbas prasideda nuo 7–9 metų. O tada – kuo tolyn, tuo aukštyn.
Iš vaikų lygio perėjus į „normalią“ klasę prasideda rimtesnės varžybos. Tada jau prireikia papildomų pamokų, atsiranda sportinis interesas. Daug kas priklauso nuo šokių partnerės. Pasitaiko, kad pabėga.
– Kaip dažnai keičiasi partnerės šokant profesionalų lygiu?
– Ilgaamžiškumas priklauso nuo poros rezultatų. Partnerių santykiai turi būti itin geri. Jei nuolat pyksiesi, nieko nepasieksi. Treneriai tai matys ir išskirs. Jei pora pasiekė aukštą lygį, nemanau, kad jai verta skirtis. Vis dėlto būna visokių atvejų. Ilgaamžiškumą lemia iš esmės du veiksniai – poros rezultatai ir finansai.
Šokančių vyrų yra daug mažiau nei moterų, bet kartais jie neturi pinigų, kad galėtų užsiimti šia sporto šaka. Buvo atvejų, kai turtingų partnerių merginų tėvai „perka“ šokančius vyrus, apmoka visas išlaidas, kad tik dukra galėtų šokti. Turiu keletą pažįstamų, kurie šokti išvyko net į kitas valstybes.
– Kiek tenka sumokėti, kad galėtum mokytis šokti?
– Tikslios sumos nurodyti neįmanoma. Vaikams viskas yra pigiau. Jiems taikomi kitokie standartai. Todėl tėvai nepatiria labai daug išlaidų. Daugiausia lėšų tenka skirti kelionėms į varžybas.
Suaugusiems šokėjams viskas yra kitaip. Kiti aprangos standartai. Daugiau tarptautinių varžybų ir taip toliau. Nori šokti profesionaliai – turi investuoti labai daug pinigų.
– Kaip sekėsi derinti mokslus ir šokių repeticijas?
– Viskas vyko savaime. Būdavo, baigiasi pamokos – ir iš karto skubi į treniruotes. Savaitgaliais vykdavo varžybos, todėl visas gyvenimas sukosi tik apie šokius. Nenueidavau į mokyklą tik tada, kai pamokų metu vykdavo rimtos varžybos arba itin vėlai grįždavau namo po varžybų savaitgalį. Šiaip stengdavausi nepraleisti pamokų. Minutė į minutę būdavo viskas suskaičiuota.
– Kaip susipynė tavo ir šokių kolektyvo „Žuvėdra“ keliai?
– Prieš pradėdamas šokti „Žuvėdroje“ maždaug metus neturėjau partnerės. Tuo metu artėjo baigiamieji egzaminai. Galvojau, ką reikės daryti toliau. Be šokių buvo itin liūdna. Sumaniau nuvykti į Klaipėdą. Nuėjau į salę, kur vyko „Žuvėdros“ repeticijos. Paklausiau, ar galėčiau pabandyti? Sako, prašom. Keletą kartų važiavau į Klaipėdą. Vėliau įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Sportinių šokių katedrą.
Tada su antrąja „Žuvėdros“ komanda šokau du čempionatus. Vėliau patekau į pirmąją komandą ir joje esu apie penkerius metus. Todėl, matyt, jau esu senis (juokiasi).
– Šiek tiek papasakok apie „Žuvėdros“ virtuvę, treniruočių intensyvumą, žmones, kurie kartu šoka.
– Pagrindinė sudėtis yra 8 poros (16 žmonių). Treniruotės vyksta kiekvieną dieną. Likus mėnesiui ar pusantro iki konkurso turime apie 14 treniruočių per savaitę. Dauguma kolektyvo narių šokti pradėjo būdami studentai. Pabaigėme mokslus ir pradėjome dirbti įvairius darbus. Daugelis tapo šokių treneriais. Su šokėja Viktorija Dubrovskaja atidarėme šokių klubą Klaipėdoje.
– Šokių konkursų rezultatai priklauso nuo komisijos. Ji gali būti itin subjektyvi. Ar dažnai šokėjai jaučiasi nusipelnę aukštesnių balų nei gavo?
– Tikrai nesinori savęs pervertinti, tačiau kartais jautiesi, kad finale buvai visa galva aukščiau, o rezultatai to neatspindi. Dauguma šokėjų dirba treneriais, todėl supranta, kaip ir kas. Bet čia nieko nepakeisi. Liekame neįvertinti per dažnai nei turėtume būti. Kartais ima pyktis, kai važiuoji jau žinodamas, kad nelaimėsi aukso medalių. Vis dėltp darome viską, kad žmonės matytų, kurie šokėjai buvo verčiausi pergalės. Ir širdyse laikome save nugalėtojais. Esame per maži visai sistemai, Lietuva – nedidelė šalis. Jei atstovautume, pavyzdžiui, Rusijai, požiūris būtų visiškai kitoks.
– Koks buvo įsimintiniausias finalas, įstrigęs į atmintį?
– Be jokios abejonės, pernai Lietuvoje vykęs čempionatas. Tai buvo nerealu. Varžybos susideda iš dviejų dalių – dieninės ir vakarinės. „Siemens“ arena net dieną buvo beveik pilnutėlė. Jautėme fantastišką palaikymą. Vakare žmonių buvo dar daugiau. Matėme tą antplūdį. Iš jaudulio net ašaros akyse suspindo. Vien dėl tokio jausmo norėjosi kovoti ir eiti iki pabaigos.
– Kaip šokėjams pavyksta susitvarkyti su jauduliu?
– Jei jaudiniesi, vadinasi, esi gyvas. Tačiau viskas yra iki tam tikros ribos. Pagrindinis jaudulys apima, kol lauki išėjimo į sceną ir įžengi į ją. Vėliau net neturi teisės galvoti apie jaudulį ir klaidas. Viskas būna taip atidirbta, kad išeini ir užsimiršti.
– Kokia yra klaidos kaina, kai šokama gausiame kolektyve?
– Šiurkščios klaidos kaina kolektyvui kainuoja vietą ant apdovanojimų pakylos. Turi sušokti be klaidų, kitaip finalo nelaimėsi. Paskutiniame varžybų etape, kiek pamenu, mūsų grupė nėra padariusi šiurkščių klaidų.
– Koks yra valdžios požiūris į Lietuvą garsinantį „Žuvėdros“ šokių kolektyvą?
– Plačiau kalbėti apie tai negalėčiau, bet viską puikiai atskleidžia faktas, kad po pergalės tarptautinėje arenoje atsiunčiamas vienas padėkos raštas visai komandai. Parašo: „Ačiū, mylime, gerbiame ir džiaugiamės.“ Panašiai skambėjo prezidentės sveikinimas, kai iškovojome pergalę. Jokios finansinės paramos iš valdžios negauname.
– Kiek ilgai gali tęsti šokėjo karjera?
– Sunku pasakyti. Šoki, kol patempi. Priklauso nuo savijautos. Vienas gali puikiai šokti ir būdamas 32-ejų, o kitas karjerą baigia dar 28 metų. Nuo žmogaus organizmo priklauso. Man yra 24-eri, o vyriausiam mūsų kolektyvo nariui – 27 metai.
– Ką planuoji veikti baigęs profesionalaus šokėjo karjerą?
– Šiuo metu užsiimu šokių pamokomis. Planų yra visokių. Negaliu jų atskleisti, kitaip gali nepavykti padaryti, ką esu užsibrėžęs. Geriau padaryti, o tada kalbėti.
