Profesinį mokymąsį Lietuvoje dėl skirtingų priežasčių renkasi ir jau baigusieji aukštąjį mokslą. Eglės Vaišnoraitės motyvas po verslo vadybos studijų pasukti į kulinariją buvo tiesiog begalinė aistra gaminti maistą ir ateityje šias žinias suderinti su universitete įgytomis kompetencijomis.
Egle, kaip tu atsidūrei virėjų specialybės mokymuose?
Baigusi tarptautinio verslo vadybą Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje, jaučiau, kad papildomai norėčiau įgyti ir kažkokių labai praktiškų kompetencijų, paprasčiau tariant – išmokti amato. Priežastis pasirinkti virėjos specialybę buvo itin paprasta – žiauriai mėgstu gaminti maistą, tad taip ir atsidūriau Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centre. Džiaugiuosi įgytu diplomu ir tuo, jog dabar turiu visas galimybes dirbti šioje srityje.
Kiek laiko truko profesinis mokymasis? Kaip jis buvo organizuotas?
Virėjo specialybės kursai truko devynis mėnesius, iš kurių trys buvo skirti daugiausia teorijai ir šeši – praktikai. Teorinių užsiėmimų metu mokėmės daug dalykų, kurie, jeigu atvirai, iš pradžių neatrodė labai reikalingi, tačiau vėliau suvokiau, kad jie yra pakankamai svarbūs. Tai higienos praktika ir taisyklės, įrengimų sandara ir panašūs dalykai. Įdomu tai, kad maždaug du trečdalius visos mokinių grupės sudarė vaikinai, sakyčiau, jie buvo netgi labiau motyvuoti ir susidomėję negu merginos.
Praėję teorinę dalį, visi turėjome atlikti pusmečio trukmės praktiką restorane. Pati dirbau „Vilnius Grand Resort“, iš kur ir pasisėmiau daugiausia žinių ir netgi labiau negu virėjo darbu susižavėjau... konditerija. Nors oficialiai turėjau atlikti virėjo praktiką, stengdavausi kuo daugiau laiko praleisti konditerijos skyriuje, darbas čia man buvo patrauklus ir netgi romantiškas.
Egle, kokie tavo ateities planai taikant savo žinias?
Žinote, nesu tikra, kokią įtaką svajonių išsipildymui padaro jų išsakymas garsiai. Tačiau galiu užsiminti, kad mano planuose yra nedidelės tortinės sukūrimas , galbūt netgi jau po metų ar dvejų.
Ačiū už pokalbį!
