Ankstesniuose straipsniuose analizavau, kaip mūsų atstovai dirba Europos Parlamente: ar aktyviai dalyvauja diskusijose plenarinių posėdžių metu, ar pateikia klausimus Komisijai ir Tarybai, ar dalyvauja rezoliucijų, kurios yra bene svarbiausi Europos Parlamento dokumentai, rengime. Šį kartą pažvelkime į europarlamentarų darbą iš kitos pusės, t. y. kaip jie palaiko ryšį su rinkėjais Lietuvoje skleisdami informaciją apie darbą EP, rengdami susitikimus, taip pat ar turi biurus Lietuvoje, į kuriuos galėtų kreiptis prašantieji pagalbos ar patarimų.
Europarlamentarų internetinės svetainės
Šiais laikais vienas operatyviausių būdų pateikti bei gauti naujausią informaciją yra internetas. Kiekvienas europarlamentaras turi galimybę sukurti savo asmeninę internetinę svetainę, kurią aplankę rinkėjai Lietuvoje gali greitai sužinoti, kaip jų atstovai dirba Europos Parlamente, kokių klausimų svarstyme dalyvauja, kaip atstovauja jų, t.y. Lietuvos piliečių, interesus. Oficiali informacija apie visus europarlamentarus pateikiama Europos Parlamento internetiniame puslapyje www.europarl.europa.eu. Čia galima rasti ne tik europarlamentarų gyvenimo aprašymus, bet ir jų internetinių svetainių adresus. Svarbu yra ir tai, kad Europos Parlamento internetinę svetainę skaito visa Europa bei pasaulis. Peržiūrėjus pateikiamą informaciją apie mūsų atstovus, susidariau gan liūdną vaizdą: Lietuvos atstovai atrodo pakankamai atitolę nuo modernių technologijų, nes tik keturi europarlamentarai iš trylikos nurodo savo veikiančių internetinių svetainių adresus, tai L. Andrikienė, A. Degutis, J. V. Paleckis ir M. Starkevičiūtė. Tuo tarpu E. Gentvilo ir G. Didžioko internetinės svetainės neveikia.
Apie kitų mūsų atstovų internetines svetaines Europos Parlamentas nepateikia jokios informacijos. Ypač krinta į akis, jog nuo rinkėjų slepiasi visi Darbo partijos atstovai EP: apie jų internetines svetaines oficialiame EP puslapyje informacijos net su žiburiu nerasi. Tik gerokai panaršius internete galima aptikti nuorodas į šių europarlamentarų internetines svetaines. Tačiau susidaro įspūdis, kad jos skirtos tik tam, kad būtų atsiskaityta prieš partiečius, nesiekiant sudominti svetainės lankytojų: visos šių europarlamentarų svetainės nuobodžiai panašios, tartum sukurtos pagal vieną kurpalių. Na, o keturių jau minėtų mūsų atstovų, apie kuriuos informaciją galime rasti Europos Parlamento internetiniame puslapyje, internetinės svetainės irgi nėra lygiavertės. Pavyzdžiui, A. Degutis informaciją savo svetainėje pateikia gana monotoniškai. M. Starkevičiūtės internetinę svetainę galima vadinti netradicine, tačiau čia trūksta aiškaus temų išdėstymo ir natūralumo, todėl ši svetainė neatrodo solidi ir patikima: užtenka pažvelgti į naujienų rubriką, kurioje nieko naujo nėra nuo 2006 m. pabaigos. Reikia pripažinti, jog L.Andrikienės ir J. V. Paleckio, aktyviausiųjų Lietuvos europarlamentarų, niekas neaplenkia ir šioje srityje: jų internetinės svetainės įdomios, jose galima rasti daug pačios naujausios informacijos. Tačiau jei reikėtų rinktis, vis dėlto apsistočiau ties L. Andrikienės internetine svetaine. Čia galima greitai ir lengvai rasti aktualiausias naujienas, daug naudingos informacijos bei straipsnių. Pastebėjau, kad naujienų skiltis papildoma nauja informacija kiekvieną dieną, o būna dienų, kai naujienos keičiamos valandomis. Europarlamentarė labai dažnai informaciją iliustruoja nuotraukomis, kurios labai pagyvina visą svetainę, be to, L. Andrikienės nuotraukų galerija yra pati didžiausia. Argi neįdomu panaršyti po europarlamentarės darbines bei asmenines nuotraukas?!
Dienraščiai internete (blog’ai)
Kitas svarbus dalykas internetinėse svetainėse yra interaktyvus klausimas,į kurį svetainės lankytojai gali anonimiškai atsakyti. Šiuos klausimus galima rasti tik L.Andrikienės ir J.V.Paleckio internetiniuose puslapiuose, kaip ir kitą patraukiančią dėmesį internetinę naujovę, vadinamąjį „blog‘ą“, t.y. interaktyvius dienoraščius, kuriuos skaitytojai gali komentuoti. Tai itin pagyvina internetinius puslapius, kadangi kiekvienas internetinės svetainės lankytojas turi galimybę išreikšti savo nuomonę, aktyviai dalyvauti internetinėse diskusijose tiesiogiai su europarlamentarais.
Tiesa, J.V.Paleckis „blog‘ą“ naudoja gana retai, o temos yra tik politinės. Susidaro įspįdis, kad europarlamentaras nėra linkęs atvirai bendrauti su skaitytojais. L.Andrikienės internetiniame puslapyje neseniai atsiradęs „blog‘as“ tapo neatskiriama jo dalimi, europarlamentarė čia rašo apie savo kasdieninius darbus, politiką, įspūdžius, aplankytas vietas, netgi apie krepšinį, visa tai dažnai iliustruojama nuotraukomis. Akivaizdu, jog nė vienas kitas mūsų atstovas nededa tiek pastangų informuoti apie savo darbus, sumanymus, sėkmes ir nesėkmes.
Europarlamentarų biurai Lietuvoje
Be jokios abejonės, internetinės svetainės palaikyti ryšiams su visuomene bei rinkėjais tikrai nepakanka. Tai tiesiog būdas operatyviai skleisti informaciją. Ypatingai svarbūs yra tiesioginiai kontaktai su žmonėmis, susitikimai, kurių metu jie galėtų išsakyti savo problemas. Tokiems tiesioginiams kontaktams palaikyti yra galimi du būdai, t.y. kai patys suinteresuoti žmonės atvyksta pas europarlamentarą į biurą arba kai europarlamentarai išvyksta į susitikimus su visuomene. Pasižiūrėkime, ar mūsų atstovai turi biurus Lietuvoje ir kokia veikla juose vyksta. Kaip rodo internete pateikiama informacija, trys europarlamentarai (D.Budreikaitė, A.Degutis ir E.Maldeikis) neturi savo biurų, kuriuose galėtų priimti pagalbos, konsultacijų prašančius gyventojus. Aišku, taip gyventi yra daug paprasčiau, juk kam sau galvą kvašinti dėl tautiečių problemų, kai galima ramiai bei patogiai tūnoti tolimame Europos Parlamente Briuselyje...išvadas padarykite patys. Kiti europarlamentarai turi biurus Lietuvoje, dauguma jų yra atidaryti Vilniuje, keli Kaune ir Klaipėdoje. Europarlamentarė M.Starkevičiūtė Lietuvoje yra atidariusi keturis biurus: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje. Tačiau biurai trijuose pastaruosiuose miestuose būna atidaryti tik po dvi valandas du kartus per savai tę. Ieškant informacijos apie europarlamentarų biurus ir veiklą juose, susidaro bendras įspūdis, kad vis dėlto ryšys su visuomene yra labai silpnas.
Čia, kaip išimtį, galiu paminėti europarlamentarės L. Andrikienės, dalinai ir J. Paleckio biurų veiklą Vilniuje. Ir internete, ir spaudoje galime rasti informacijos apie įvairius renginius, seminarus, kuriuos organizuoja L. Andrikienė. Europarlamentarės biure vyksta diskusijos įvairiais aktualiais klausimais: apie ES regioninę politiką, energetikos saugumą, Europos kaimynystės politiką. Taip pat krinta į akis įspūdingas prelegentų būrys: diskusijose dalyvauja mokslo, verslo, valdžios institucijų atstovai. Informacija apie rengiamas diskusijas nuolat pateikiama L.Andrikienės internetinėje svetainėje, taigi, diskusijų turinys ir išvados yra prieinami kiekvienam tautiečiui, besidominčiam konkrečia tema. Iki šiol neteko girdėti, kad kitas europarlamentaras organizuotų panašaus pobūdžio renginius, kurie paskatintų mūsų visuomenę domėtis tuo, kas vyksta ES ir pasaulyje, norėtų bei galėtų išreikšti savo nuomonę aktualiu klausimu, o ne tik būti vietinio lygmens skandalų liudininkais bei dalyviais.
Europarlamentarų susitikimai su tauta
Ne kiekvienam žmogui yra lengva atvažiuoti susitikti su europarlamentaru jo biure, o neretai kokiame tolimesniame miestelyje ar kaime gyvenantis lietuvis net ir nežinotų, kur ir pas ką jam reikėtų važiuoti. Todėl svarbu, kad ir patys mūsų europarlamentarai rodytų iniciatyvą ir važiuotų susitikti su žmonėmis kituose miestuose ir miesteliuose, pasakotų apie savo veiklą, išklausytų į susitikimus atvykusiųjų problemas ir lūkesčius. Tokios europarlamentarų išvykos visada bū a didelis įvykis ir paprastai atsispindi regioninėje spaudoje. Peržvelgus pastarųjų metų regioninę ir rajoninę spaudą, pastebėjau, kad dažniausiai vėlgi minima europarlamentarė L. Andrikienė. Remiantis straipsniais Lietuvos regioniniuose ir rajoniniuose laikraščiuose, susitikimai su europarlamentare vyksta įvairiuose Lietuvos kampeliuose ir susilaukia didelio visuomenės ir vietos valdžios dėmesio. Be to, L.Andrikienė mielai bendrauja su moksleiviais ir studentais, pasakoja jiems apie Europos Sąjungą bei savo veiklą Europos Parlamente. Suskaičiavau, kad per pastaruosius aštuonis mėnesius europarlamentarė aplankė ir susitiko su savivaldybių vadovais, specialistais, moksleiviais, studentais, verslininkais, kultūros žmonėmis net dvidešimtyje (!) Lietuvos miestų ir miestelių.
Europarlamentarai V. Landsbergis, J. V. Paleckis, M. Starkevičiūtė, E. Gentvilas irgi rengia panašias išvykas, tačiau jie šiai veiklai skiria žymiai mažiau dėmesio, organizuoja vos vieną kitą susitikimą. Internetinėje Š. Biručio svetainėje rašoma, jog europarlamentaras tęsia susitikimų ciklą Lietuvoje. Tai sudomino, tikėjausi, kad bent šioje srityje Š. Birutis yra aktyvus. Deja, nieko ypatingo ir čia nepastebėjau, nes šiais metais jis buvo išvykęs tik į šalia Vilniaus esančius Salininkus bei į Šiaulių universitetą. Apie europarlamentarių D.Budreikaitės, J. Dičkutės susitikimus su Lietuvos visuomene apskritai nepavyko aptikti jokios informacijos. Be viso kito, nustebino D.Budreikaitės internetinėje svetainėje pateikiama informacija rubrikoje „Darbas Lietuvoje“: čia nėra naujienų nuo 2006 m. gegužės mėnesio. Turbūt europarlamentarė pamiršo, kad ir Lietuvoje reikėtų šį bei tą nuveikti. Taigi, vaizdelis gana liūdnas. Panašu, kad didžioji dauguma mūsų europarlamentarų tiesiog pamiršo tuos, kurie rinkimuose į Europos Parlamentą atidavė už juos savo balsus. Ar galime tikėtis žymių pokyčių kadencijai Europos Parlamente persiritus į antrą pusę? Sakoma, kad į pakalnę visada lengviau ir greičiau, nei į kalną... Manau, kad ne. Didysis sambrūzdis ir „darbas“ prasidės prieš naujus, 2009 m. vyksiančius rinkimus ą Europos Parlamentą, kuomet kiekviena partija ir kandidatas į europarlamentarus ims deklaruoti, kiek daug buvo padaryta Lietuvai ir jos žmonėms. Turėsime atskirti darbininkus (tikrus, o ne tuos, kurių partija vadinasi Darbo vardu) nuo populistų.
2007 m. gegužė
