(nuotr. Kamilė Naraitė)
Kada Tavo gyvenime įvyko „lūžis“, po kurio supratai, kad Tavo gyvenimo kelias yra automobiliai ir su jais susijusi veikla?
Aistė: Nuo vaikystės sukausi autosporto, o gal net daugiau, motociklų sporto atmosferoje, nes mano tėtis ir brolis ilgą laiką buvo motokroso lenktynininkai. Štai, brolis jau trečius metus startuoja Lietuvos Motokroso Čempionate, o mūsų šeimos savaitgaliai leidžiami motokroso varžybose.
Aš asmeniškai, motociklais susidomėjau būdama dešimties. Tuomet netgi pati sakydavau tėčiui, kad irgi noriu važiuoti krosiniu motociklu, bet panašu, kad nepakankamai įtikinamai aš tai jam sakydavau. Krosinio motociklo man tėtis taip ir nenupirko, visų pirma dėl to, kad nematė manyje tokio didelio noro, gal tik mažą, dar neužtikrintą užgaidą, o visų antra, nes manė, kad tai tikrai yra tik vyrų sportas.
(nuotr. Kamilė Naraitė)
Vis dėlto, po ilgų įkalbinėjimų, jis kelis kartus man suteikė galimybę išbandyti krosinį motociklą, bet aš nesijaučiau ant jo labai drąsiai, o jis turbūt tą ir matė, bet kaip kompensaciją vėliau gavau rožinę mini britvą, kuri dalinai tą motociklo užgaidą patenkino.
Praėjus keliems metams, mano šeima pradėjo projektą, kuris dabar yra žinomas kaip „Auto Moto Parkas“. Būtent čia ir pradėjo rusenti mano aistra sportiniam vairavimui. Kai gyvenau užsienyje, į Lietuvą grįždavau kelis kartus per metus ir kai tik būdavo tinkamos sąlygos, tiesiog mėgėjiškai įsėsdavau pasivažinėti su „Auto Moto Parko” sportiniais automobiliais, tačiau tokie pasivažinėjimai buvo epizodiniai.
„Auto Moto Parke“ pradėjau dažniau lankytis gavus diplomą. Kol svarsčiau ką veikti po mokslų, laisvu metu vis dažniau išvažiuodavau treniruotis su automobiliu trasoje. Pajutau, kad su kiekvienu važiavimu įgaunu vis daugiau kontrolės, labiau jaučiu automobilį, geriau suprantu sportinį vairavimą.
(nuotr. Kamilė Naraitė)
Esi dalis „Auto Moto Parko” komandos. Papasakok ką ten veiki?
Aistė: Kadangi tai šeimos projektas, visi vieningai nori vesti šį projektą į priekį. Aišku, kol buvau užsienyje, tikrai negalėjau daug kuo prisidėti, bet tik grįžusi į Lietuvą pradėjau vykdyti įvairias veiklas. Pradedant nuo marketingo ir baigiant ekstremaliais, pramoginiais pervežimais. Taip pat esu atsakinga už „Auto Moto Parko” prekinio ženklo įvaizdį. Visko po truputį ir visko po daug.
Kokių reakcijų susilauki iš klientų ar aplinkinių, kai jie pamato, kad juos ant žvyro veš mergina?
Aistė: Stereotipinių. Dažniausiai mes net neleidžiame klientams suprasti, kad juos veš mergina iki kol neateina ta minutė, kai jau reikia sėsti į automobilį. Aš dažnai priimu klientus, jų registracijas, kai jie tik atvyksta. Tuo metu ir mano brolis ir tėtis dažniausiai sukinėjasi aplink.
Buvo pasitaikę ir tokių situacijų, kai parką atvyksta bernvakarį švenčianti kompanija ir sako mano tėčiui arba broliui (nes galvoja, kad būtent vienas jų ir atliks pervežimą): – „Ar jūs galite jaunikį „vyriškai” pervežti, kad jis tikrai išsigąstų?”. Žinoma, mes pažadame geriausias emocijas. Klientai, dažniausiai su nekantrumu laukia, kada jų jaunikis patirs to, ko niekada neteko ir čia, ateina ta pati mergina, kuri juos priėmė registracijos metu, tik jau su šalmu, sportiniais bateliais ir pirštinėmis. Žmonių veido išraiškos pamačius mane, man visada kelia šypseną. Tuomet ir įvairias frazes laido: – „Žiūrėk, jau ir tuoktis po šito važiavimo nebenorėsi”. Dažniausiai jaunikis abejingu veidu lipa į automobilį, tačiau kai vyksta važiavimas tai įsitvėręs šaukia ne savu balsu, o baigus važiavimą likę draugai ploja. Visi gauname didelę dozę gerų emocijų visai dienai.
(nuotr. Kamilė Naraitė)
Kokias auto sporto šakas jau esi išbandžiusi ir kuri atrodo yra arčiausiai širdies?
Aistė: Per pastaruosius metus teko išbandyti krosą, žiedines lenktynes, sprintą ir slalomą. Viskas prasidėjo ant žvyro, kadangi, ant jo važinėju dažniausiai, nes turiu tam puikias sąlygas „Auto Moto Parke”. Visą pradžiamokslį vairavimui ant žvyro su galu varomu automobiliu gavau iš savo tėčio Vidmanto Permino ir brolio Luko Permino. Tad, kai jau išmokau valdyti automobilį ant žvyro, pradėjau dalyvauti įvairiausiose varžybose, tiesiog pasižiūrėti kiek aš sugebu ir sužinoti, kas man labiausiai patinka.
Pirmosios varžybos buvo su tėčiu ir broliu, kai sugalvojome dalyvauti komandinėse kroso lenktynėse. Sekėsi labai gerai, važiavome pirmi, tačiau pasikeitime padariau klaidą užgesindama automobilį. Dėl to praradome nemažai laiko, kol jį vėl užkūrėme. Tačiau net ir patyrus tokią nesėkmę, sugebėjome iškovoti trečią vietą.
Tuomet važiavau antrame „Mini Ralio 2019” etape ant žvyro Punioje su broliu, kuris buvo mano šturmanas. Važiavome tiesiog pasilinksminti, į tai per daug rimtai nežiūrėjome, važiuodami kelis kartus stenogramą pametėme ir važiavome tiesiog „iš akies“. Buvau vienintelė vairuojanti mergina iš 80 dalyvių, ir buvau apie 48 bendroje įskaitoje.
(nuotr. Gintarinė Photography)
Taip pat tenka sudalyvauti mūsų „Auto Moto Parko“ organizuojamose lenktynėse „F-Race 200”, kurios yra komandinės lenktynės iš trijų asmenų, kur viena mergina yra privaloma. Kartais komandos susiduria su problema, kad neranda merginos iš draugų rato, kuri norėtų dalyvauti varžybose, tad čia dažnai gelbsčiu aš. Būna taip, kad anksti ryte jau važiuojame su komanda į varžybų vietą,viską ruošti ir sulaukiame skambučio, kad nerado merginos, ir klausia ar galime kažką pasiūlyti. Na ir žinoma, tas pasiūlymas būnu aš. Į tai žiūriu kaip į treniruotę sau ir dažnai parodau greičiausio rato laiką.
Po keleto tokių varžybų suvokiau, kad patirties važiuojant ant žvyro turiu pakankami, bet neužtektinai ant asfalto. Supratau, kad reikia išmėginti ir jį. Dėl to, tada pradėjau mėgėjiškai vykti į keletą varžybų ir treniruočių, tokių kaip „Winter Games”, „Track Day” Nemuno Žiede, o pastaruoju metu bandau savo ir automobilio galimybes slalomo treniruotėse.
Kas labiausiai prie širdies, kol kas atsakyti dar negaliu. Aš dar tik pradedančioji, bet šiai dienai geriausiai jaučiuosi ant žvyro, o asfaltą dar reikia ir norisi geriau „prisjaukinti”. Dėl to ir bandau įvairias skirtingas autosporto šakas, kad galėčiau atrasti kas man iš jų patinka labiausiai.
(nuotr. Kamilė Naraitė)
Kokiose varžybose planuoji dalyvauti ir kodėl pasirinkai būtent tokią kryptį?
Aistė: Šiais metais dalyvauju „Lietuvos Mini Ralis 2020“ čempionate. Tai buvo tėčio siūlymas, o aš juo susidomėjau. Su komanda svarstėme mane leisti į „BMW Cup”, bet pagalvojome, kad pradžiai reikėtų pradėti nuo mini ralio. Kaip mano komandai į galvą išvis atėjo toks siūlymas, kaip ralis? Manau, tiesiog dėl to, kad turime geras sąlygas treniruotis tokiam sportui. Didžioji dalis ralio Lietuvoje ir aplink ją vyksta būtent ant žvyro. Daug žinomų ralio vairuotojų atvažiuoja į „Auto Moto Parką” testuoti automobilių ir savo galimybių. Tas mano važinėjimas ir treniravimasis parke ir yra panašus į ralį, tik tiek, kad dažniausiai aš važinėju viena kur ir kaip noriu, be jokio šturmano šalia.
Būtent čia ir prasidėjo didžiausi iššūkiai. Pirmiausia, važiuoti turėjau ne kaip noriu, o kaip reikia, ir dar, ne viena, o su šturmanu šalia. Čia supratau, kad dabar turiu važiuoti ne efektingai (čiuožti posūkiuose) kaip aš mėgstu, o efektyviai – slysti kuo mažiau ir „rinkti“ sekundes. Be to, ralyje neužtenka tiesiog gerai važiuoti individualiai, labai svarbus komandinis vairuotojo ir šturmano darbas. Čia man taipogi buvo visiškai nauja patirtis.
Taip jau atsitiko, jog šių metų „Lietuvos Mini Ralyje“ dalyvaujame su mano šturmane Gertrūda Laurinavičiūtė. Jai dar tik šešiolika metų, bet ji jau dabar daug potencialo turinti mergina. Jos ekipažas praėjusių metų „Lietuvos Mini Ralyje“ SGC 2 grupėje tapo čempionais.
(nuotr. Donatas Šimkus)
Kokį automobilį ruoši varžyboms?
Aistė: Šiuo metu man ruošiamas „BMW E46” hečbekas su 1.8 litro varikliu. Jis visas išlengvintas, su sportiniu vairu, sportinėmis sėdynėmis ir diržais. Aš tikrai nesu iš tų merginų, kuri pati gali pakeisti šarnyrą ar kitą detalę ar kad pati gebėčiau suprasti kokia problema yra automobilyje, kai jis veikia ne taip, kaip turėtų.
Šiai dienai automobilio paruošimo darbus pateikiu savo srities specialistui, mano mechanikui ir treneriui ant asfalto – Donatui Urbanavičiui. Jis yra ne tik geras mechanikas, bet ir talentingas lenktynininkas. Donatas yra dalyvavęs ir prizines vietas laimėjęs įvairiose varžybose, tad tikrai supranta kas, kada ir kaip turi būti padaryta automobilyje. Žinoma, mano tėtis ir brolis taipogi gerai gaudosi šioje srityje, tad smulkesnius gedimus pašalina ir jie. Dugno apsauga ir sportinių diržų kilpų tvirtinimai buvo atlikti BMW specialisto – Gyčio Stalerūno.
(nuotr. Gintarinė Photography)
Kaip sekėsi pirmą kartą sudarinėti stenogramą ir kaip sekasi mokytis važiuoti pagal ją?
Aistė: Pati niekad nebuvau važiavusi pagal stenogramą iki kol nenusprendžiau dalyvauti ralyje. Net nelabai žinojau kaip ji sudaroma. Tuomet pasikalbėjau su ralio specialistu Renaldu Šeinausku ir patyrusia šturmane Rūta Krikščiūnaite, pamačiau kaip tai daro jie, ir susikūriau savo stenogramą pagal kurią ir važiuojame šių metų „Lietuvos Mini Ralio 2020“ čempionate.
Viena buvo ją susigalvoti ir susidaryti, o kita – pagal ją važiuoti. Tikrai ne taip lengva, kaip gali atrodyti iš šono. Dabar dar tik antras mėnesis, kaip turiu susikūrusi savo stenogramos sistemą, pagal kurią ir treniruojamės su Gertrūda, tad esu ganėtinai „šviežia” visame šitame reikale. Pačioje pradžioje, asmeniškai man, nustatyti posūkių kampus nebuvo labai sudėtinga, sudėtingiau buvo nustatyti atstumą iki jų. Per antrą to pačio ruožo susirašymą pastebėjome, kad ten kur rašėme 100 metrų, iš tiesų yra 80 metrų. Kai leki greičiau, tie metrai tiesiog ištirpsta ir sutrumpėja. Visgi, Gertrūdos tėtis, kuris irgi yra šturmanas, atstumus pasiūlė spėlioti ne iš akies, o susirasti objektus atitinkančius tuos atstumus. Pavyzdžiui, 50 metrų atstumą jis pasiūlė matyti kaip tarpą tarp dviejų elektros stulpų. Tuomet pasidarė aiškiau kur yra 100, o kur 80 metrų.
(nuotr. Kamilė Naraitė)
Kokias autosporto šakas norėtum išbandyti ateityje ir kodėl?
Aistė: Kiek teko dalyvauti skirtingose autosporto disciplinose, jos man visos tiko ir patiko. Galbūt kiek mažiau patiko slalomas, bet išbandžiusi jį ant šlapio asfalto, pajutau ką reiškia driftas, tad dabar yra kabliukas išbandyti ir jį.
Kas Tave motyvuoja užsiimti tokiomis veiklomis, kurios susiję su automobiliais?
Aistė: Didžiausia motyvacija atkeliauja iš mano pašėlusios šeimos, kuri visada pateiks ne tik komplimentų, bet ir kritikos, kuri mane ir veda į priekį. Juk svarbiausia yra mokytis iš savo klaidų. Labai myliu savo šeimą ir tikiu, kad kartu mes pasieksime daug ne tik kaip šeima, užsiimanti auto sportu, bet ir kaip komanda.
(nuotr. Kamilė Naraitė)
Jei ne automobiliai, tai kokiu keliu suktum tada?
Aistė: Aš ir dabar užsiimu įvairiomis skirtingomis veiklomis, turiu daug įvairių hobių. Viskas ką darau ar išbandau, man gaunasi iš pirmo karto. Mėgstu slidinėti ant lentos, tiek žiemą, tiek vasarą ant vandens, boksuotis, nardyti, važinėti kalnų dviračiais ir tiesiog užsiimti aktyvia veikla. Iš tiesų, vienu metu buvau susimąsčiusi, kad esu išbandžiusi daug veiklų ir visos jos man sekėsi puikiai, bet kodėl nerandu vienos tokios, kurioje tobulėčiau daugiau. Manau šiuo metu, autosportas ir yra tas vienas ir vienintelis, kuriam skiriu daugiausiai dėmesio ir kuriam turiu tobulas sąlygas augti. Tad jeigu ne automobilių sportas, aš manau ir toliau klaidžiočiau po visus kitus savo hobius darant šiek tiek tai vieną, tai kitą.
Ko reikia, kad galėtum žengti pirmus žingsnius autosporte?
Aistė: Mano nuomone, reikia tik kelių elementarių dalykų: didelio noro tai daryti, nuoširdaus mėgavimosi darant tai ir drąsos. Jeigu yra šie elementai, visi kiti trūkstami atsiras automatiškai.
Ir pabaigai – trys greitukai-klausimukai:
- Svajonių automobilis? Jei svajoti, tai drąsiai: „BMW E9” arba „Ford Mustang Boss 429”.
- Ką visada galima rasti tavo automobilyje? „DYNAMI:T” gėrimo.
- Gyvenimo moto? Svajones paversti tikslais.
