Laiba kaip smilga, smulkutė, o balsas unikalus, galingas. Pati apie save sako, kad yra tylenė, bet jau kai užgieda, arba kai parašo eiles – ne vieno širdį suvirpina. Kai išgirsti muzikuojant Aistę Smilgevičiūtę ir grupę „Skylė“, iš tiesų pagalvoji, kad nemirė Lietuvoje nei legendos, nei kovinga baltų dvasia, nei dainos, kurios geba prikelti žmones.
Aiste, baigėte klasikinės filologijos mokslus, o mes jus pažįstame tik kaip dainininkę. Kaip filologė tapo dainininke? Ar kalbos studijos jums nepatiko?
Abu šie dalykai dar nuo mokyklos laikų žygiavo kartu su manimi. Iš pradžių muzika buvo užklasinis pomėgis, o filologijos studijoms ruošiausi rimtai, įstojau į Vilniaus universitetą. Tačiau kai mūsų grupę, tada dar mokyklinę, aplankė sėkmė, o vėliau turėjau galimybę įvertinti jėgas šalies mastu, suvokiau, kad gal vertėtų rimčiau užsiimti dainavimu. Domėjimasis filologija vis tiek niekur nedingo, lig šiol kuriu tekstus dainoms.
Paskutinis albumas „Broliai“ – tiesiog nuostabus. Atrodė, kad patriotizmas Lietuvoje seniai mirė, o čia – prašau. Gal gyvenate nerealiame, paraleliniame pasaulyje?
Na, nesinori tikėti, kad patriotizmas buvo miręs. Vis dėlto daugumai būdingas sveikas patriotizmas ir vienaip ar kitaip atsakingi žmonės jį puoselėja šeimose. Tiesiog gerokai senstelėjo jo išraiškos formos, atgrasiai ir nenuoširdžiai mums atrodo oficialūs ir iš viršaus nuleisti būdai.
Todėl pabandėme rasti naują, ir jaunajai kartai suprantamą muzikinę ir poetinę kalbą. Ir ta kalba papasakoti, kad praeityje turime tokių didvyriškumo pavyzdžių, kurie gali gerokai supurtyti mus ir dabar, įkvėpti, neleisti ramiai kiurksoti... Taip pat norėjosi atiduoti deramą pagarbą žuvusiems laisvės kovotojams tokiu būdu, kokiu mokame – dainomis.
Visas albumo „Broliai“ kūrybinis periodas, kuris tęsėsi dvejus metus, iš tiesų buvo nerealus. Susitikome tiek įdomių žmonių, pajutome, kaip vieni iš pradžių reaguoja atsargiai, o kiti karštai ir entuziastingai, bet galiausiai ši tema ima vienyti.
Kas jus įkvėpė tokiai temai?
Daug aplinkybių sukrito į vieną. Mano vyro Roko Radzevičiaus galvoje kilo „didžiosios inspiracijos“. Atėjo asmeninė branda. Augini savus vaikus, imi atsakingiau mąstyti, ima rūpėti aplinka, kuri suformuos jų asmenybes.
Norisi parodyti vaikams, kas yra tautos dvasia, ir paaiškinti, kad tai ir yra vienas mūsų stiprybės šaltinių. Norėjosi šia tema kalbėti šviežiai ir be įprastų graudenimų, išryškinant kovingą ir nepasiduodančią dvasią.
Sumanymą palaikė bendraminčiai...
Ar kokios nors įtakos turėjo tai, kad jūs iš Žemaitijos? Juk kartais sakoma, kad būtent ten – tikroji Lietuva.
Myliu ir Žemaitiją, ir didžiąją Lietuvą, labai artima širdžiai Dzūkija – ten taip pat mano prosenelių žemė. O per šventes keliame dvi vėliavas – Lietuvos ir Žemaitijos.
Albumas „Broliai“ toks geras, kad turbūt patys sau išsikėlėte didžiulį iššūkį: ar pavyks sukurti kitą tokį pat gerą ar dar geresnį? Apskritai, ar turite kūrybinių baimių?
Na, su albumu „Broliai“ buvome užsimoję iš peties... Visų instrumentų melodijas įrašinėjome gyvai, dar prisidėjo vyrų choras, styginiai... Vien techniškai įgyvendinti buvo sudėtinga, tema taip pat nekasdieniška. Dabar turbūt nesinorėtų imtis ko nors tokio komplikuoto. O baimių patys nejaučiame... Dažniausiai lygina klausytojai, gal ir bus bambančių: „Et, „Broliai“ tai buvo...“ Na, o mes – kursime, eisime į priekį ir tiek. Nors kartais apninka toks „kūrybinis nejaukumas“, kai dar ne visai aišku, kurlink krypstama, kai ieškoma geriausio varianto.
Apie jus dažnai sako: „Baltų mitologinis rokas dar nemirė.“ Ar asmeniškai jums mitologija artima? Ar tikite, pavyzdžiui, užkeikimais, laumėmis, legendomis, sapnais ir t. t.?
Suaugę kažin ar dar tiki laumėmis (šypsosi). Nors kai geriau pamąstai – vaikšto tarp mūsų ir laumių, ir raganaičių... Į mitologiją esu linkusi žiūrėti kaip į likusią informaciją apie mūsų pasaulėvaizdį, senąją religiją, jauseną. Daugelis dalykų vis dar veikia...
Šit kaip? Papasakokite legendą, kuri jums padarė didelį įspūdį vaikystėje.
Juk sakoma, kad viskas – iš ten...
Mėgdavau legendas ir sakmes apie vietoves, kuriose leisdavau daug laiko.
Pavyzdžiui, kiek daug jų vien apie Platelių ežerą: pasakojimai apie Pilies saloje gyvenusią kunigaikštytę, kuri tyčia į gelmę įmetė deimantines šukas, o varguolis Gervazas, tikėdamasis jos meilės, nėrė jų traukti...
Pamenu, net pramoginį laivą, plaukiojusį po ežerą, „Gervazu“ pavadino.
Būdavo labai įdomu sužinoti, kodėl viena sala vadinama Veršių, kita – Ubagų, trečia – Gaidsale. O kodėl Kumelkaktė? Kur pasisuksi – vienos legendos...
Kartais komentuojama, kad jūsų muzika – lyg pastanga estetizuoti ir sakralinti pasaulį. Gal realusis pasaulis jums negražus, o gal, atvirkščiai – labai gražus?
Taigi, kad gražus! Jei kas nors nepatinka, aplink save galima sukurti daug ką gražaus ir jaukaus. Be to, su kitais pasidalyti.
aut. Irena Ivenkovė
