Airijos ir Lietuvos kontrolinių rungtynių pradžia 21:45 val.
Lietuviai ir airiai buvo suvesti į aštuntąją atrankos grupę, kur be šių dviejų komandų taip pat rungtyniavo Rumunija, Makedonija, Islandija ir Lichtenšteinas.
Pagal turnyro reglamentą, tiesiai į finalinį čempionato etapą patekdavo visų grupių laimėtojos bei viena geriausia antrą vietą užėmusi ekipa (šiuo atveju tai buvo Škotija), tuo tarpu likusios antras vietas grupėse užėmusios komandos turėjo susitikti atkrintamųjų etape, kur iš aštuonių ekipų į finalinį turnyrą patekusios būtų keturios.
Rumunai grupėje gana greitai nurūko į priekį, tad buvo aišku, kad iš esmės vyksta kova dėl antros pozicijos grupėje, kuri garantuotų mažiausiai galimybę pakovoti atkrintamosiose.
Realiai dėl šitos pozicijos kovojo lietuviai, airiai ir makedonai, o bene svarbiausias mačas lietuviams buvo žaidžiamas 1997-ųjų rugsėjo 10 dieną Vilniaus „Žalgirio“ stadione.
Likus dviem turams tiek lietuviai, tiek ir airiai turėjo po 14 taškų ir pergalė vienai iš šių ekipų būtų iš esmės garantavusi vietą atkrintamosiose.
Pirmasis airių ir lietuvių mūšis tuometiniame „Lansdowne Road“ stadione (kuris vėliau, beje, buvo nugriautas, o jo vietoje iškilo dabartinis „Aviva“ stadionas, kuriame vyks antradienio rungtynės) baigėsi be įvarčių, tad pergalę Vilniuje iškovojusi ekipa įgautų ir tarpusavio rungtynių pranašumą.
„Toks šansas buvo vienintelis, tikėsimės, ne paskutinis, pasiekti kažkokį didelį turnyrą. Tikrai įspūdingai sužaidėme visą ciklą ir tos rungtynės lėmė, kas papuls į atkrintamąsias.
Visa komanda buvo tam nusiteikusi, didelei daliai žaidėjų tai buvo paskutinis šansas sudalyvauti kažkokiame dideliame turnyre, visi suvažiavome, buvome labai užsivedę. Vienerios rungtynės daug ką lėmė“, – beveik 25-erių metų senumo įvykius atsiminė dabartinis Lietuvos rinktinės treneris, tame mače žaidęs Valdas Ivanauskas.
Tame mače pirmi smogė airiai, kai pirmame kėlinyje po standartinės situacijos jie po Tony Cascarino įvarčio išsiveržė į priekį. Visgi antro kėlinio starte Tomas Žiukas gražiu smūgiu rezultatą išlygino ir pakėlė visą stadioną ant kojų.
Kaip parodė įvykiai paskutiniame atrankos varžybų ture, lietuviams tame mače būtų pakakę lygiųjų, tačiau nebuvo lemta pasiekti ir jų – mačui jau artėjant prie pabaigos, tas pats T. Cascarino pasižymėjo dar sykį, taip išplėšęs savo komandai pergalę bei priartindamas ją prie pasaulio čempionato.
„Viskas klostėsi kaip ir normaliai, buvome išlyginę rezultatą, po to paaiškėjo, kad lygiųjų mums būtų užtekę. O vėliau pačiame gale praleidome, aišku, buvo labai skaudu. Ta savaitė buvo skaudi, bet pamokanti“, – pasakojo V. Ivanauskas.
Paskutiniame ture lietuviai nugalėjo makedonus, o airiai lygiosiomis išsiskyrė su rumunais (pastariesiems tai buvo vieninteliai prarasti taškai atrankoje), o airius ir tąsyk gelbėjo 83 minutę rezultatą išlyginęs T. Cascarino.
Atsiminęs tuometinę rinktinę, kurioje rungtyniavo tokios figūros, kaip Arminas Narbekovas ar Aurelijus Skarbalius, V. Ivanauskas teigė, jog rinktinė turėjo tam tikrą reikalingą atsipalaidavimą, kuris aikštėje padėdavo siekti gerų rezultatų.
„Visi atvažiavome profesionalai, visi žinojome, ką mes galime duoti Lietuvai ir kokiame lygyje esame. Treneris Zelkevičius mus žinojo nuo „Žalgirio“ laikų ir davė mums tą vadinamą laisvę, nes žinojo, kad jei mus suriši, tai mūsų nesulaikysi. Visa komanda buvo tikrai gera, kaip kolektyvas.
Tas atsipalaidavimas yra reikalingas, dabar stovyklos yra labai trumpos, tais laikais tie langai trukdavo dvi savaites, mes žaisdavome tik dėl Lietuvos. Tą patį stengiuosi įvesti ir čia, bet čia yra labai trumpas laikotarpis. Suprantu žaidėjus, jiems atvykus norisi įkvėpti to lietuviško oro ir tai yra natūralu, bet yra tam tikros taisyklės ir tas laikas yra nelengvas“, – akcentavo dabartinis rinktinės treneris.
Po nepatekimo į čempionatą rinktinė, V. Ivanausko teigimu, jautė nusivylimą, tačiau tikėjo, kad panašų rezultatą pavyks pasiekti ir ateityje, tačiau taip nenutiko.
„Kai pradėjome tuos ciklus 1992-aisiais, su kiekvienu ciklu turėjome kažkokį progresą ir 1998-ųjų pasaulio čempionato atrankoje viskas buvo gerai, ateidinėjo nauja karta ir tikėjomės, kad bus tų šansų. Nusivylimas buvo didelis, bet tada galvojome, kad, na, yra kitas ciklas, nes komanda tikrai progresavo.
Matėme, kaip mums sunku buvo 1992-aisiais, visa Lietuva, visa komanda buvome didelėje nežinomybėje, bet tada buvo rungtynės Ukrainoje su Ukraina, mums pradėjo vis labiau gerbti, kilome ir kilome, atrodė, kad viskas turi po truputį būti geriau.
Mes buvome jau veteranai, norėjosi tų švenčių (patekimo į didįjį čempionatą – red.), bet gavosi, kad vėliau pradėjome eiti žemyn. Vienu metu buvo pakilimas, gal labiau emocinis, kai keliuose momentuose pasisekė“, – sakė specialistas.
Visgi airiai, nors ir pasiekė atkrintamųjų etapą, tačiau į finalinį turnyrą nežengė, mat dviejų rungtynių serijoje jie 2:3 nusileido Belgijos rinktinei.
„Tame pasaulio čempionate dalyvavo kroatai, užėmė trečią vietą, kartu su jų žaidėjais tuo metu žaidėme Bundeslygoje. Aišku, (patekti) norėjosi, bet reikia žvelgti realiai – su tokiomis pasiruošimo sąlygomis to tikėtis buvo sunku. Rinktinės lygis turi būti aukščiausias, bet tuo metu to nebuvo.
Mums nelabai buvo iškelti tikslai išeiti toliau. Aišku, toliau patekdavo dvi komandos, kažkoks šansas buvo, tačiau kad būtų iškelti kažkokie tikslai, to nebuvo. Mes patys kėlėmės sau tikslus, aišku, kai gauni tokį šansą, tada jau pradedi skaičiuoti“, – pasakojo V. Ivanauskas.
Lietuvos rinktinės sudėtis: Gintaras Staučė, Tomas Kančelskis, Aidas Preikšaitis (46 min. Edgaras Jankauskas), Andrius Skerla, Andrius Tereškinas (76 min. Vaidotas Šlekys), Raimondas Vainoras, Tomas Žiukas, Raimondas Žutautas, Saulius Mikalajūnas (46 min. Rimantas Žvingilas), Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas.
Airijos rinktinės sudėtis: Shay`us Givenas, Kenny Cunninghamas, Ianas Harte, Denisas Irwinas, Gary Kelly, Steve`as Stauntonas, Roy`us Keane`as, Jasonas McAteeras (83 min. Philas Babbas), Alanas McLoughlinas, Tony Cascarino, Davidas Connolly (90 min. Gary Breenas).
