Ir tai joks atsitiktinumas ar sutapimas. Tyrimai rodo – kuo toliau, tuo labiau pasauliui reikės žmonių, kurie geba derinti „kietuosius“ ir „minkštuosius“ gebėjimus, pavyzdžiui, matematikos žinias ir komunikacinius įgūdžius. Tarpdiscipliniškumas – ne tik visų aukštųjų mokyklų, bet ir valstybės akcentuojamas mokslo ir studijų veiklos prioritetas.
Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto 2015-2017 m. strateginiame veiklos plane skelbiama, jog siekiama užtikrinti lanksčią studijų organizavimo sistemą, Kauno technologijos universitete (KTU) studentai renkasi gretutines studijas, turi „išlaisvintų“ kreditų laisvai pasirenkamiems dalykams, kuriuos jie renkasi iš visų Universitete dėstomų modulių, ir gali rinktis vieną iš trijų magistrantūros kelių, o Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) savo studijose akcentuoja laisvųjų menų (lot. artes liberales) modelį, kurio esmė, kaip teigiama viešai prieinamuose dokumentuose, – tarpdiscipliniškumo užtikrinimas.
Kuo skiriasi tarpdiscipliniškumas, siūlomas skirtingų universitetų studijų programose? Ar iš tiesų artes liberales yra universitetų konsolidacijos trikdis? Pokalbis apie tai – su KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanu Ainiumi Lašu.
– Pats esate LCC tarptautinio universiteto, kuriame taikomi artes liberales principai, absolventas. Kuo ypatingas toks išsilavinimas? – paklausėme A. Lašo.
– Toks išsilavinimas teikia labai plačias kompetencijas ir skatina studentus ieškoti jiems įdomių bei intelektualiai stimuliuojančių studijų kombinacijos. Tuo pačiu rūpinamasi, kad studentai gautų kertinius komunikacijos, raštingumo, kūrybiškumo, kultūrinio konteksto suvokimo bei analizės įgūdžius. Taigi, visų pirma mąstoma apie išsilavinimą, o ne apie konkrečią profesiją. Iš artes liberales perspektyvos, platų išsilavinimą turintis žmogus gali lengvai adaptuotis gyvenime bei darbe ir susirasti jam tinkamą nišą.
– Lietuvoje du universitetai skelbiasi siūlantys artes liberales modelio studijas. Gal galite juos palyginti?
– Nesu studijavęs VDU, todėl turinio prasme lyginti negaliu. Tačiau, iš principo, artes liberales tradicija yra didesnė orientacija į studijas, o ne mokslinius tyrimus. Amerikoje artes liberales koledžai (angl. colleges) dažnai net neteikia doktorantūros laipsnio ir neturi tokių ambicijų. LCC profesūra irgi seka JAV artes liberales tradicijomis ir koncentruojasi į didaktiką bei kuo intensyvesnį profesūros – studentų bendravimą. Jiems padeda ir tai, jog daugelis iš Šiaurės Amerikos atvykusios profesūros gali skirti daug daugiau laiko studentams, nes jie turi mažiau kitokių įsipareigojimų ir neretai gyvena šalia universiteto.
VDU labiau primena universitetą, kuriame apjungiamas mokslas ir studijos. Be to, mūsų valstybė gana griežtai reguliuoja pasirenkamus dalykus studijų procese ir neleidžia studentams „šokinėti“ tarp studijų krypčių. Taigi artes liberales principai „apkarpomi“ iš viršaus ir universitetų programos suvienodėja.
– Lietuvoje artes liberales reklamuojamas kaip tarpdisciplininį / platų išsilavinimą užtikrinantis studijų modelis. Kuo jis iš esmės skiriasi nuo tarpdiscipliniškumo, kurio siekiama siūlant studentams gretutines studijas ar papildomų kompetencijų blokus magistrantūros programoje?
– Mano supratimu, galima kalbėti tik apie kultūrinius skirtumus organizacijų viduje (jei tokie egzistuoja). Studijų struktūra, ypač magistrantūroje, iš esmės nesiskiria, o KTU siūlomas naujasis magistrantūros modelis MA+ gal net geriau atspindi tarpdisciplininę artes liberales dvasią. Kiekvienoje studijų programoje dažniausiai yra laisvai pasirenkamų modulių, kuriuos galima rinktis atsitiktinai arba su tam tikra logika. Mes esame daug panašesni nei kartais norime pripažinti.
– Aptariamas studijų modelis yra populiaresnis JAV universitetuose nei Europoje. Kaip manote, kokios to priežastys?
– Priežastys yra greičiau istorinės. Amerikoje artes liberales turi gilias tradicijas, o valstybė mažiau reguliuoja studijų procesą. Lyginant su Vakarų Europa, jis, beje, ir ilgesnis – keturi, o ne trys metai bakalauro studijoms – kas suteikia studentams daugiau pasirinkimo laisvės.
Ten yra gausybė mažų privačių universitetų, kurie siūlo pridėtinę vertę per ganėtinai intensyvų profesūros ir studentų bendravimą: mažos klasės, nuolatinės konsultacijos, daug paramos ir panašiai. Neretai šioje nišoje veikia ir įvairūs religiniai koledžai, kurie nori išsaugoti savo teologinės tradicijos studijų pagrindus. Kaip taisyklė, tokio tipo studijos yra žymiai brangesnės nei valstybiniuose universitetuose, bet bent jau kol kas visi telpa didelėje ir pasiturinčioje JAV rinkoje.
– Vienas iš artes liberales principų skelbia, jog skatinamas individualus dėmesys studentui. Kiek įmanoma tai pasiekti srautinių paskaitų metu?
– JAV universitetuose srautinės paskaitos paprastai yra derinamos su kassavaitiniais seminarais, kuriuos veda doktorantai. Seminarų grupelėse būna ne daugiau 20 studentų ir jų metu galima detaliau išanalizuoti ir išdiskutuoti srautinių paskaitų metu pateiktą medžiagą.
Kiekvienas išsilavinimo modelis ateina su savais pliusais ir minusais. Pavyzdžiui, individualizuotas tarpdisciplininis išsilavinimas kartais gali virsti ganėtinai atsitiktinių modulių rinkiniu. Iš kitos pusės, jei patys pasirinkote jus intriguojantį modulį, jūsų motyvacija jį lankyti ir mokytis yra turbūt didesnė nei priskyrus jį „per jėgą“. O pridėtinių išsilavinimo verčių yra visokių, pradedant nuo įsidarbinamumo ir baigiant pilietiškumu ar kūrybiškumu.
