Aidas Giniotis tiki likimu. „Artėja man penkiasdešimt, man viduramžiai artėja, bet galiu pasakyti, kad esu laimės kūdikis. Nepatyriau jokių baisių nudegimų, sumušimų, man likimas nekapojo per nagus. Buvo skaudžių dalykų gyvenime, bet jie kažkokie teisingi buvo ir manęs nesulaužė.“ Autorės nuotr.
Oksana LAURUTYTĖ
Lapkričio viduryje 50-ąjį gimtadienį pasitiksiantis aktorius, režisierius, kompozitorius, dainų kūrėjas ir atlikėjas Aidas Giniotis, praėjusią savaitę grįžęs į gimtąjį miestą koncertuoti, šiauliečiams padovanojo dovaną, telpančią viename žodyje – „gerums“. Aidas sako niekada neplanuojantis kažkaip ypatingai pralinksminti klausytojų ar juos sušildyti. Jis tiesiog kuria pačiam sau tokį gyvenimą, kokį nori gyventi, kokį jaučia. O tada būna gera ir jam, ir žiūrovui.
Gimė kūdikis su mergaitei nebūdingais atributais
Vienas produktyviausių šalies režisierių, dabartinis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas, „Keistuolių teatro“ įkūrėjas Aidas Giniotis save vadina laimės kūdikiu. Likimas jam nepašykštėjo talento, nebaudė gyvenimą aukštyn kojomis verčiančiais botago kirčiais. Jam netgi pavyko gauti vardą Aidas, nors gyvenimas klostėsi taip, kad jis galėjo būti Salomėja.
Aido mama, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dievino Salomėją Nerį ir jos poeziją. Šeimoje jau augo berniukas Juvitas, tad Aido tėvai labai norėjo, kad antras vaikas būtų mergaitė. Atsitiko taip, kad lapkričio 17-ąją, S. Neries gimimo dieną, pasaulį išvydo kūdikis su mergaitei nebūdingais atributais. „Man pasisekė, kad manęs tėvai Salomėjumi nepavadino. Vis dėlto šeimoje atstovavau tą švelniąją, kūrybiškąją pusę“, – šypsodamasis pasakojo Aidas.
Koncerte, kuris vyko Ch. Frenkelio viloje, muzikantas išprovokavo žiūrovus ne tik siųsti jam raštelius su klausimais, bet ir kartu dainuoti. Aidas neslėpė esantis labiau režisieriumi nei muzikantu ar aktoriumi. Tuomet kodėl į jo autorinius koncertus plūsta žiūrovai – pasimėgauti jo sąmoju ar kūrybiškumu?
Aidas susimąsto ir sako vargiai galintis pasakyti, kiek jo pasirodymuose intelekto padovanoto sąmojo, kiek dieviškų kibirkštėlių – kūrybos ir talento. „Per didis aš mažiems dalykams, per mažas – dideliems darbams“, – šypteli jis. Dauguma žmonių neretai apmaudžiai prisipažįsta, kad šmaikštūs posakiai ir taiklūs atsakymai jų galvoje gimsta tada, kai pašnekovas jau būna… nuėjęs. Nepakanka būti išsilavinusiu, kad kitą prajuokintum – tam reikalinga ir itin greita reakcija.
„Neturiu tikslo nuolat juokinti žiūrovą. Juokauju ir ne dėl to, kad žiūrovus užplūstų šiluma ar gerumas. Noriu, kad mums kartu būtų smagu. Kažkuria pras-me esu egoistas, galvoju apie save. Nes jei man bus bloga, o jie šypsosis – bus negerai. Kartais galvoju, kad gal per daug sau leidžiu scenoje atsipalaiduodamas ir nukrypdamas nuo koncertinės normos. Bet siekdamas kontakto, kad žmogus „atšiltų“, ir pajuokauju“, – sako jis.
Teatras – garbė ir tikslas
Aidas sako manantis, kad jaunystėje jis buvęs labiau nepakenčiamas klasiokas nei žmonėms šilumą dovanojantis muzikantas. Visiems aiškinęs, kad jie žali, nieko neišmano, o jis viską už visus geriau žinąs. „Buvau aiškiai primityviai išreikštas lyderis. O bėgant metams supranti, kad lazda turi du galus. Jei žmogus sako žinantis tiesą, aš matau, kad jis sako, jog lazda turi vieną galą. Taip nebūna“, – kalba pašnekovas.
Proto prašviesėjimas, anot Aido, jam galbūt jau ir pasireiškė. Jis jaučia artėjantis prie kažkokios išminties. Neskuba teisti. Nemėgsta ir kai jį teisia. O išminties jam padėjo įgyti profesija. Juk analizuoji, skaitai, bandai įsijausti, suvokti vaidmenį, kūrinį. Beskaitydamas, bekurdamas nugyveni labai daug gyvenimų ir supranti, kad viskas gali būti visiškai kitaip.
„Aktorystės studijos, jei jos yra gilios – vienos įdomiausių. Besimokydamas ketverius metus, tu jautiesi taip, lyg nugyvenęs 10 metų. Ir į daugelį dalykų imi žiūrėti kitaip. Atlaidžiau, protingiau, išmintingiau. Visi mes jaunystėje būname labai kategoriški, bet, jei metams bėgant požiūrio nekeičiame, vadinasi – mes nesivystome“, – kalba jis.
Muzikantas sako savo, penkiasdešimtmečių, kartą galintis pavadinti nereikalinga karta. Juk nuo to, kaip mokykloje mokeisi, nelabai kas gyvenime priklausė. Viskas buvo labai aišku: baigsi mokyklą, stosi į komjaunimą, partiją, aukštąją mokyklą.
„O mes visko prisigalvodavome, sėdėdavome ant šaligatvių – tokia ankstyvos jaunystės protesto forma. Nors nebe hipiai ir net ne pankai, bet kažkokie papankavimai, pahipiavimai buvo. Tokia agurkinė karta. Aš buvau toks – prieš normą. Ne chuliganas, bet „su norma“ man visada buvo sunku. Aš buvau geras vaikas, bes visada norėjau viską daryti kažkaip kitaip. Man anas laikmetis buvo geras. Dabar dauguma yra darantys kažkaip neva kitaip, bet iš tiesų – vienodai“, – sako jis.
Dabar jaunimui gyvenimo siūlomos galimybės pasirinkti gali būti net pragaištingos. Aidas šį platų pasirinkimų spektrą net vadina pseudopasirinkimu. Juk retas studentas į savo veiklą metasi visiškai iki galo. Nes turi pseudopasirinkimą. „Jiems atrodo, kad pasimokys vienur, kitur, nepritaps Vilniuje, išvažiuos į Londoną, nepatiks Londone, nuvažiuos dar kažkur. Jaunuoliui tai atrodo galimybė, o iš tikrųjų tai tik šansas laikui praleisti“, – sako pedagogas.
Aktorius atvirauja, kad kai jis gavo diplomą, į aktorystę ir režisūrą paniro iki dugno. Būtų kas nors ką nors blogo apie teatrą pasakęs – būtų puolęs kumščiais. Numirti už teatrą galėjo.
„Ne iš durnumo, o dėl to, kad tuo metu tai buvo tavo pasirinkimas, tavo garbė ir tavo tikslas. O dabar garbės sąvoka sušlubavusi, pasirinkimų daug, o tikslas – neaiškus. Yra veržlių, protingų studentų, kurie turi tikslų. O gal tokia natūra kaip mano šiais laikais kaip tik pražūtų, palūžtų, pasimestų?“ – pečiais gūžteli jis.
„Turim, davė, drėbtelėjo Visagalis“
Degančiomis akimis ir širdimis aktoriai „Keistuolių teatre“ kūrė ir kuria spektaklius, kurie skirti ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Aidas juokiasi ir sako, kad taip vadinami keliadugniai spektakliai, kai vienas tekstas skamba vaikams, o kažkokie posakiai yra suprantami tik tėvams – kuriami tyčia. „Mes sau tai darėm, ne vaikams. Norėjome, kad mums būtų smagu. Įsukdavo sportinis azartas būtinai prajuokinti tėvus. Juk matydavome, kaip tėčiai sekmadieniais, turbūt nubausti mamyčių po gero baliaus, ateina į spektaklius ir sėdi apsnūdusiais veidais. Mums būdavo svarbu juos prabudinti, būdavo smagu matyti, kaip vaikas nustebęs stebi savo tėvelį, kuris juokiasi“, – šypsosi Aidas.
Tas kelių dugnų turėjimas buvo „keistuolių“ tikslas ir dažnai tėvai po spektaklių jiems dėkodavo, kad turi apie ką pasikalbėti su savo vaikais. Nes kai vaikas jaučia, kad tėvas reaguoja, jie jau turi bendrą kalbą. Jei tėvas nuobodžiauja, vaikas lieka vienišas tame procese.
Tiesa, visas A. Giniočio kursas buvo kviestas dirbti Šiaulių dramos teatre, bet jie atsisakė. „Mes tada degėme idėja sukurti savo teatrą. Jei būtų leidę jį kurti, nebūtų buvę svarbu, kur – Skuode, Šiauliuose ar Vilniuje. Man niekada nesinorėjo būti paprastu aktoriumi, man norėjosi sukurti tokį gyvenimą, kokį aš jaučiau“, – sako pašnekovas.
Kur slepiasi „Keistuolių teatro“ vaikiškų dainų fenomenas? Dainavę prieš 25-erius metus savo vaikams, žmonės dabar jas dainuoja savo anūkams.
„Didžiausią indėlį įdėjo Andrius Kulikauskas ir jo dainų aranžuotės. Aš pats kompozitorius ir muzikantas poprastis, o jis užaugęs su hipių karta ir „chaltūros“ sau neleidžia. Tas hipizmo kvapas ir gaubia tas dainas. Hipių dainos nesensta, gyvos iki šiol. A. Kulikauskas aranžuotes padarė labai vykusiai, dainos neskamba primityviai. O tekstas – čia jau mano ir Andriaus Kaniavos Dievo dovana. Čia jau nieko nepadarysi, čia jau kaip Dievo duota, nesikuklinkim – turim, davė, drėbtelėjo Visagalis. Juokauju. Noriai kūrėm, mums tai patiko, sudėjom širdį. Kai kurias dainas kūriau net labai sunkiais periodais, kai širdis kraujavo, „dūšia“ buvo ištampyta. Tas, matyt, užsikodavo ir tose melodijose, klausytojai kažką girdi“, – šypteli kūrėjas.
„Man reikia žmonių šilumos“
Aidui Šiauliai pamažu tampa svetimu miestu – čia dar gyvena brolis, keli giminaičiai, buvę klasiokai. Vyras sako su pagarba prisimenantis kai kuriuos mokytojus, o į mokyklą – dabar St. Šalkauskio gimnaziją – užsukti vengia. Kyla kažkokia baimė, kad ateisi ir aplankys tuštumos jausmas.
Aidas po pirmojo kurso atvyko į Šiaulius, ėjo gatve ir tų žmonių, kuriuos sutikdavo kone kasdien, nesutiko nė vieno. „Kai nebėra tavo terpės, tada miestas lieka namais ir mūrais. Aš ne iš tų, kurie įsimyli namus ir mūrus. Man reikia žmonių šilumos. Kai jos nebėra – nieko nebėra, kad ir kaip bebūtų liūdna tai prisipažint“, – sako jis.
Aidas susitikime su dabartiniais savo mokyklos mokytojais ir moksleiviais pasijuto tarsi patekęs į beviltišką padėtį. „Mokytojai mane baisiai gyrė. Jei tuos žodžius man būtų pasakę, kai aš mokiausi, turbūt būčiau angelėliu išskridęs į rojų. Supratau, kad mūsų klasė buvo tokia neeilinė, išskirtinė, nors tuo metu visko buvo. Dabar atrodo, kad mes buvome legenda, o aš buvau vienas iš tų legendų. Man taip pasidarė nejauku, jaučiausi lyg gyvas paminklas. Norėjau kažką pasakyti, bet prisiminiau susitikimus su veteranais. Tie susitikimai būdavo beviltiškai nuobodūs. Veteranai beviltiškai mojuodavo rankomis, sakydavo, kaip mes turime elgtis, gyventi. Supratau, kad ir aš panašiai atrodau. Supratau, kad nei jiems, nei sau nieko negaliu duoti“, – sako aktorius.
O prisiminimai? „Man nebūtina atvažiuoti į Šiaulius ir aplankyti, pavyzdžiui, tos vietos prie kalėjimo, kur mes, Portas, Atas ir Aramis, pliekdavomės. Man užtenka prisiminti. Galiu namie sėdėdamas prisiminti ir man nuo to lygiai taip pat šilta“, – šypsosi Aidas.
