Nors šiuo metu Lietuvos politikoje skamba tik viena tema, man regis, kad veiklūs ir atsakingi politikai neturėtų "atostogauti" nuo darbo ginant Lietuvos interesus. Kadangi Lietuva taps visateise Europos Sąjungos nare jau šių metų gegužės 1 d., būtina, kad jos interesai būti analizuojami ir ginami Europos Sąjungos (ES) kontekste.
Daugelis Lietuvos žmonių iš žiniasklaidos priemonių žino, kad esamos ir būsimos ES šalys narės intensyviai svarsto Europos Sąjungos Konstitucinės sutarties projektą. Šis svarstymas sukėlė tiek aistrų, kad, nepaisant planų baigti svarstymus iki pernai metų pabaigos Italijoje vykusioje tarpvyriausybinėje konferencijoje, projekto ateitis dar ir dabar labai miglota.
Šiuo metu ES pirmininkaujanti Airija yra paskelbusi, kad pagrindinis jos pirmininkavimo prioritetas - pasiekti susitarimą.
Iš kur toks nesantaikos obuolys Europos Sąjungoje?
Konstitucinė sutartis turi daug trūkumų, tačiau daugelis ES šalių atstovų atkreipia dėmesį tik į du dalykus: kad reikia Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, jog Europos Komisijoje būtų komisaras iš kiekvienos šalies narės (projektas numato 13 komisarų). Šis klausimas labiausiai rūpi mažoms ir vidutinėms šalims, tarp jų - ir Lietuvai. Kitas dalykas - balsavimas Europos Sąjungos Taryboje (Taryboje).
Pagal dabar ES galiojančią Nicos sutartį, balsuojant Taryboje priimti nutarimus kvalifikuota dauguma reikia "trigubos" daugumos. Naujoms narėms prisijungus prie ES, tam, kad būtų priimtas sprendimas Taryboje, reikės ne tik 72,3 procento visos Tarybos balsų, bet ir visų šalių narių daugumos ir jeigu to reikalauja bent viena narė, kad balsavusiųjų "už" ES šalių gyventojų skaičius būtų bent 62 proc. visų Europos gyventojų.
Kita vertus, Konstitucinė sutartis supaprastina balsavimą ir reikalauja tik "dvigubos" daugumos, t.y. visų šalių narių daugumos, ir kad šalių narių, balsavusiųjų "už", gyventojų skaičius susumavus sudarytų bent 60 proc. visų ES gyventojų.
Ispanija ir Lenkija, kurias šiuo klausimu remia Austrija ir Suomija, pasisako prieš Konstitucinės sutarties balsavimo metodą. Kodėl? Pagal Nicos modelį, Ispanija ir Lenkija turėtų po 27 balsus Taryboje (palyginimui - daug didesnės Vokietija ir Prancūzija turi tik po 29), taigi Ispanijos ir Lenkijos gyventojų skaičiaus atžvilgiu neproporcingai didelę įtaką balsavime.
Kadangi pagal naujos Konstitucinės sutarties modelį Lenkijos ir Ispanijos įtaka būtų sprendžiama pagal jų gyventojų skaičių, jų įtaka stipriai sumažėtų Vokietijos ir Prancūzijos atžvilgiu.
Lietuva nėra nei Ispanija, nei Lenkija, nei Vokietija ar Prancūzija, tad ar mums turėtų rūpėti, kuris iš dviejų balsavimo mechanizmų bus pasirinktas? Juo labiau kad Nicos modelis Lietuvai prideda tik kelias dešimtis procentų proporcinio balsavimo svorio.
Atsakymą į šį klausimą padės rasti suvokimas, kuo pagrįstas vienas ir kitas sprendimas.
Tradiciškai ES diskusijose ar derybose vienas pagrindinių veiksnių buvo noras išsaugoti nacionalinius šalių narių interesus ES institucijų atžvilgiu. Iš esmės tai reiškia, kad visada labiau buvo žiūrima į būdus, kaip šalys narės gali lengviau suformuoti blokuojančią mažumą, idant ES negalėtų priimti vieno ar kito sprendimo. Tokia dvasia ir gimė Nicos sutartis.
Siekdamos padidinti savo valstybių atstovų skaičių Europos Parlamente, Vokietija ir Prancūzija už savo nacionalinių norų išpildymą sutiko su Ispanijos ir Lenkijos neproporcingai didele įtaka ES Taryboje.
Konstitucinės sutarties konventas rodo tam tikrą lūžį ES derybų tradicijoje. Sutarties projekte matome, kad daugiau dėmesio skiriama ne nacionalinių šalių narių interesų gynybai, o gilesnei Europos integracijai nacionalinių vyriausybių įtakos sąskaita. Tad pagal Konstitucijos projektą, būtų sunkiau suformuoti blokuojančią mažumą, o lengviau suformuoti sprendimą priimančią daugumą.
Pagal Nicos sutartį, didžiosios ES šalys narės - Jungtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Lenkija - turi susirasti apie 5-8 mažesnes ar vidutines sąjungininkes, atsižvelgiant į jų balsų skaičių ES Taryboje.
Konstitucinė sutartis numato, kad šioms pačioms didžiosioms ES šalims narėms reikėtų 7 sąjungininkių, nepriklausomai nuo jų dydžio. Tai palengvintų didžiųjų darbą. Vertinant iš sprendimų priėmimo pusės, Konstitucijos modelis padidina Lietuvos, kaip mažos šalies, santykinę reikšmę, tačiau tai menkas laimėjimas turint omenyje, kad didžiųjų šalių santykinė reikšmė padidėja taip pat.
Tam, kad Lietuva su natūraliais partneriais galėtų suformuoti sprendimų blokavimo mažumą, palankesnė yra Nicos sutartis. Pavyzdžiui, pagal Nicos sutartį, Baltijos jūrą supančios šalys galėtų blokuoti sprendimus iki tol, kol į ES susirinks 28 šalys narės. Tokią pat grupę galėtų suformuoti ir naujai priimamos narės.
Pagal Konstitucinį projektą, - priešingai, tokių grupių nepakaktų suformuoti blokuojančios mažumos. Taigi, vertinant iš sprendimų blokavimo pusės, Konstitucijos modelis sumažina Lietuvos, kaip mažos šalies, santykinę reikšmę.
Tam, kad būtų galima apsispręsti, kuris variantas naudingesnis Lietuvai, reikia pamąstyti apie tai, koks ES modelis yra naudingesnis Lietuvai - ar tradiciškai kairuoliškas požiūris, kuris sudaro daugiau galimybių kontroliuoti nacionalinių valstybių politiką, ar tradiciškai dešinysis požiūris, kur šalys narės turėtų daugiau galimybių atsispirti ES institucijų kišimuisi į jų reikalus.
Paprasčiau tariant, ar mes norime ES, kuri vystosi supervalstybės (centralizacijos) link, ar mes norime ES, kuri grįžtų prie savo pamatinės paskirties - stiprios ekonominės nacionalinių valstybių sąjungos?
Reikia pripažinti, kad Konstitucinio projekto balsavimo modelis yra žingsnis supervalstybės link. Toks ES modelis nėra tinkamiausias Lietuvos Respublikos interesams, kadangi, manau, Lietuvos interesai turi būti aukščiau negu ES, kaip institucijos, interesai.
Lietuva, būdama maža šalis, privalo būti itin atsargi suvereniteto delegavimo Briuseliui atžvilgiu. Jeigu mes leisime per daug galių suteikti ES institucijoms, mes sumažinsime galimybes apsisaugoti nuo netinkamos įtakos savo vidiniame gyvenime. Todėl modelis, kuris didina mūsų galimybes blokuoti Lietuvai nenaudingus ES sprendimus, yra didesnė apsauga, negu tariamai didesnis svoris priimant sprendimus kitų ES šalių narių interesų atžvilgiu.
Europos Sąjungoje, kaip niekur kitur, kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį - Vokietija ir Prancūzija jau yra pareiškusios, kad jeigu nebus atsisakyta Nicos sutarties balsavimo modelio, jos gali imtis iniciatyvos formuoti "padidinto bendradarbiavimo grupę" ES sudėtyje.
Nicos sutartis numato, kad 8 ES šalių narių iniciatyva gali būti formuojama atskira grupė, kuri gali priimti atskirus sprendimus didesnei integracijai. O tai, paprastai tariant, reiškia dviejų greičių Europą.
Perprastai ES sprendimų priėmimų tvarka nėra lengva. O ypač būsimoms narėms, neturinčioms patirties surasti reikalingą kelią klaidžiuose Briuselio koridorių labirintuose. Todėl svarbu, kad Lietuvos atstovai ES institucijose turėtų tinkamą patirtį ir sugebėjimus atstovauti Lietuvos interesams. Lietuvos dalyvavimas ES sprendimų priėmime darys įtaką ne tik mūsų valstybės tolesniam vystymuisi, bet ir pačios Europos Sąjungos ateities raidai.
Europos Sąjungos, kaip supervalstybės, modelis nėra tinkamiausias Lietuvai, nes mūsų šalies interesai turi būti aukščiau už Europos Sąjungos interesus. Lietuva, būdama maža šalis, privalo būti itin atsargi suvereniteto delegavimo Briuseliui atžvilgiu. Jeigu mes leisime per daug galių suteikti Europos Sąjungos institucijoms, mes sumažinsime galimybes apsisaugoti nuo netinkamos įtakos savo vidiniame gyvenime.
“Vakarų ekspresas” (http://www.vakaru-ekspresas.lt)
