Šiaulių apylinkėse pradeda kurtis komuna, kurioje bursis buvę alkoholikai ir narkomanai. Komuna jiems - būdas vėl pradėti gyvenimą
Ką daryti vyrui, kuris nežemiškomis pastangomis ir kančiomis grįžo į blaivų gyvenimą? Metė narkotikus ir alkoholį? Jis dar neseniai gyveno gatvėje, neturėjo artimųjų arba jie nusigrežė. Grįžęs į tą patį gyvenimą jis tikrai vėl paims stikliuką ar švirkštą. Tą patį galima pasakyti apie kalėjusius asmenis. Šiaulių apylinkėse pradeda kurtis pirmoji šalyje komuna minėto likimo žmonėms. Čia jie sustiprės, įgis darbo įgūdžių.
Kritinis taškas
"Girdėjai, Vasia į universitetą įstojo – socialinį darbą studijuoja", – tarpusavyje kalbasi Šinkūnuose įsikūrusio Lietuvos krikščioniško labdaros ir gailestingumo fondo "Samarija" atstovai – direktorius Vladimiras Karpovas ir jo pavaduotojas Gintaras.
Vasia – tik vienas iš daugelio vyrų, metusių svaigalus ir pradėjusių gyvenimą iš naujo. Naujam gyvenimui nėra ribų – tarsi abiturientui. Nemažai išsigelbėjusių vyrų sukuria įmones ir kuo gali padeda likimo broliams, dar neišsivadavusiems iš šio liūno. Dažnas pasuka dirbti socialinio darbo – savo rankomis ir patirtimi gelbėti paklydusių.
V. Karpovas prisipažino, kad ir pats yra turėjęs rimtų bėdų su alkoholiu. Prarado šeimą - išsiskyrė. Tačiau atsistojęs ant kojų vėl grįžo į ją. Dabar direktorius juokauja: "Turiu du vaikus iš pirmos santuokos ir du – iš kitos."
Direktorius vadovauja ir Kuršėnų seniūnijoje Romučių kaime įsikūrusiai socialinės-psichologinės reabilitacijos bendruomenei - labdaros ir paramos fondui "Agapao". Idėja kurti komuną reabilitaciją baigusiems alkoholikams ir narkomanams V. Karpovui gimė iš patirties. Jis žino, kad į tą pačią aplinką grįžęs žmogus vėl puola svaigintis. Tai kritinis taškas, kai žmogus grįžta į gyvenimą arba vėl susipainioja. Tokie žmonės paprastai būna praradę visus darbo įgūdžius, nebesuvokia pinigų vertės.
Pirmoji šalyje komuna
Šiuo metu Šinkūnų "Samarijoje" ganosi ožkos. Kelios dešimtys latviškų raguotų padarų, kurių pieną žinovai vadina vaistu. "Dabar vietoj aguonų melžiame ožkas", - pokštavo Gintaras, aprodydamas ūkį.
Jau šešta valanda vakaro. Lauras, nešinas bidonėliais, eina melžti ožkų. Praveria vartelius. Raguotosios lyg patrakusios subėga į gardą – rungiasi, kuri pirmoji įlips į melžimo stakles. Ne veltui – čia jų laukia sauja miltų, o po procedūros gerokai palengvėja gyvenimas.
Lauras užtrunka apie valandą ir su aparatu pamelžia daugiau nei dvidešimt ožkų. Kas toliau? Dalį pieno išgeria patys sveikstantieji alkoholikai, dalis virsta sūriais ir iškeliauja į ūkininkų turgelį prie Šiaulių "Akropolio".
Daugelis kaimo žmonių ožkų sūrius įsivaizduoja kietus lyg akmuo. Nieko panašaus. Sūrių specialistas, anksčiau save vadinęs pražuvusiu žmogumi, meistriškai gamina varškės ir saldaus pieno fetos sūrį. Ilgas procesas, kurio metu sūris tik gerėja. Kas neparagavo – nesupras. Meistras pabandė gaminti ir ožkos fermentinį sūrį, tačiau tam dar nėra reikiamų sąlygų – vėsaus ir drėgno rūsio.
Gintaras atskleidžia, kad ožkos greičiausiai iš "Samarijos" keliaus į Romučius. O čia bus atgabentos avys. Taip bus ekonomiškiau – Romučiuose pievos platesnės ir bus galima auginti daugiau ožkų.
Komuna plėsis
V. Karpovas papasakojo ilgą "Samarijos" atsiradimo Šiauliuose istoriją. Čia anksčiau buvo raketų bazė. Dabar – pražuvėlių gelbėjimo stotis. Direktorius džiaugiasi, kad atsiranda žmonių, kuriems rūpi likimo sulaužyti ir sveikstantys žmonės. Be jų pagalbos nebūtų pavykę įkurti komunos. O dar daug ką liko nuveikti.
Tikimasi ateityje komunoje ugdyti ne tik ožkų pieno specialistus, bet ir kitų ūkio šakų žinovus. Jei likimas lems, komunoje atsiras ir automobilių meistrų, sodininkų, miškų ir parkų prižiūrėtojų, būsto remontuotojų. Pasveikę alkoholikai dažnai su liūdesiu palieka centrą. Jie dažnai kartoja – "matricoje" mes pražūsim. Taip jie vadina pasaulį, kuriame jie tapo alkoholikais ir narkomanais.
V. Karpovas prisipažįsta, jog būtų dėkingas tiems žmonėms, kurie leistų naudotis nereikalingomis pievomis – ganytų ten ožkas. Nepakenktų ir finansinės aukos, kurios padėtų pasveikusiems grįžti į normalų gyvenimą, o ne į "matricą".
Alvydas Januševičius
