Žinok, kad žmogus nebūtinai turi turėti vaikų, kad suprastų atsakomybę, sunkumus, žmogiškumą, auklėjimą ir panašius dalykus. Kartais iš šalies geriau matosi ir jaučiasi, nei būnant įvykių centre. Nebrukamas vaikams importinis modelis mokyklose, vaikai patys jį susidaro permirkę amerikietiškais filmais ir visokiais kitokiais info srautais, nes visi šieko kur maloniau ir geriau. Deja su tais visais gerumais, pasisemiama ir neigiamų dalykų, kaip, kad šiuolikinis skubėjiams gyventi. Paauglystė, tai kaip didelė, pavojinga stichija ir čia yra begalo svarbus tėvų vaidmuo. (Toliau apie mokyklą) Dar daug priklauso nuo mokytojų, koks dirbt ateina ir ką su savimi atsineša (klasės vadovas, kaip antras tėvas ar mama). Be to, jei grįžti prie importinio modelio, kodėl negalima „ten“ žiūrėti, jeigu „ten“ yra geriau? Visų pirma tevai netūrėtų būti „beždionės“, kad leistų vystytis savo gyvenimui pagal evoliucinį modelį. Apskritai žmogus, kuris nori kurti šeimą, privalo būti visapusiškai informuotas, tiek savo noru, tiek iš šalies, tiek neigiama , tiek teigiama informacija, kad mokėtų skirti kas gera, o kas bloga ir tuo pačiu ugdytų save ir ruoštų šeimai. Vaikas – ne „cūcikas“ koks, kuri galimą pavaikyti visaip, o vėliau glausti prie šono, nes alkanas būdamas sugrįš. Ir ne pažangus kompiuteris, kad juo didžiuotis tik už sugebėjimus. Labai apmaudu, kad dabar pas mus taip įprasta, o ypatingai tarp jaunimo, pasidaryti atsitiktinai atžąlą ir nežinoti ką su ja veikti toliau. Negalima vadovautis tik savo inkstinktais „pratęsti fiminę“, jei nori vaiko – turi tam ilgai ruoštis ir ne šiaip vieną knygą pasiskaičius, bėgti ir gamintis, o nueiti ilgą kelią, kad pasiruošimas būtų 100 proc. Kaipo tą padaryti? Nėra jau taip sunku – aplink daugybė nelamingų šeimų, ir reta laiminga, bet iš keikvieno pažįstamo žmogaus patirties ir šiaip gyvenimo galima daug ko išmokti, ne tik tai kas teisinga auginant vaiką, tik nereikia savęs apleisti būtent kaip evoliucionuojančiai beždionei... Laimingas tas kas mokosi ne tik iš savos patirties, bet apskritai iš visur ir visada. Gaila, kad tokių „cūcikų“ visada buvo ir bus. Dauguma eina lengviausiais kelias inkšdami, kad nėra kitų galimybių ir kažko vis nėra, aimžinas trūkumas. Vat tokiem trūksta tik vieno – smegenų.

lietuvoje psichologijos nera, niekada nebuvo ir niekada nebus nes tai permazas krastas. Importuoti psichologinei modelei visiskai netinka nei musu tradicijai, nei pasauleziurai. Lietuvoje visas tas psichologes liuosuoti is visokiu fondu remiamu programu ir jeigu nori tegul "praktikuojasi" uz savo pinigus. Vienintele psichologine pagalba lietuvoje yra baznycia

ka ta ...aite vaiku neturinti gali pasakyti ir patarti tevams auginantiems vaikus... ji gi net nesupranta kad didziausia zala vaikams daro visokios psiaudo mokymo programos mokyklose kur vaikams brukamas importinis modelis o seimoje gyvenimas viksta pagal evoliuciny modely,- tokios duros pastato vaika y kampine pozicija, is vienos puse namai is kitos psiaudo teoritos realizuojamos per mokyklas... ir vaikams tai buna tikrai labai didele trauma

kuo cia deta garliava?

mažiau tikėk suinteresuotos pusės paistalais.

Tik labai primityvi tautelė negali atpažinti psichologinio smurto, o jį taikiusią šeimą garbinti ir nešioti ant rankų.

ko verti tie visi straipsniai,pasipyle kaip is gausybes rago.Garliavos mergaite pasipasakojo artimiesiems ka su ja isdarinejo,o kas is to gavosi? nejaugi manote,kad sita tragedija paskatins vaikus ir ju artimuosius ieskot pagalbos?Kazkodel psichologai tupejo po medziu,vandens i burnas prisiseme.Kalnejo tik Puras ir Slusnys,deje savo pasisakymais tik patvirtino jog Lietuvoj profesionalios psichologu pagalbos gauti neimanoma,nes tu profesionalu NERA.Kaip galima pavadint tuos specialistus,kurie darydami net 6 expertizes,nesugebejo issiaiskint kas su 4 metu vaiku atsitiko.Jei issiaiskino,tai kodel tylejo dar 4 metus? Daug metu praeis,kol zmones patikes,kad psichologai ka nors gali ir sugeba,kad verta kreiptis,kad galima sulaukt pagalbos.