Lietuvoje minint Tarptautinę agresijos prieš vaikus dieną prabrėžiama, kad fizinis smurtas užleidžia pozicijas psichologiniam. Maža to, psichologinis smurtas kartais yra net žiauresnis ir palieka gilesnius randus vaiko atmintyje nei smūgiai diržu ar trinktelėjimas ranka.
Pranešimų įvairovė
Pagalbos vaikams linijos koordinatorė Evelina Firaitė portalui Balsas.lt pasakojo, kad į specialistus su prašymu padėti dažniausiai kreipiamasi pagal tris modelius: „Į mus kreipiasi pats vaikas dėl savęs, kitas vaikas dėl artimo ar pažįstamo bendraamžio ir suaugęs asmuo dėl informacijos apie skriaudžiamą vaiką.“
Be abejo, daugiausia skambina vaikai dėl asmeninių problemų, o suaugusieji kreipiasi norėdami pranešti apie vaikus, kurie yra neprižiūrimi kitose šeimose. Tuo tarpu vaikai dėl bendraamžių skambina, nes jie tiesiog negali žiūrėti, kaip tyčiojamasi iš klasės draugo ar draugės.
„Tokie vaikai supranta, kad patys negali sustabdyti patyčių, todėl kreipiasi pagalbos į mus. Sulaukę tokio skambučio, stengiamės pranešti mokyklos atstovams. Paaiškiname, ką reikėtų daryti patyčių atveju. Jei mokykloje nėra psichologo, prašome skirti specialistą, kuris apsilankytų reikiamoje mokykloje“, – pasakojo E. Firaitė.
Atstumti vaikai
Specialistai pastebi, kad mokyklą lankančios mergaitės dažnai kreipiasi dėl bendraklasių, kurie patiria nepriežiūrą namuose. „Tokių vaikų skiriamieji „bruožai“ – blogas kvapas ir netvarkingi drabužiai. Neprižiūrimas vaikas yra atstumiamas klasės draugų. Net ir toms mergaitėms, kurios skambina, nėra malonu bendrauti su tokiais vaikais, bet jos sako, kad jis ar ji visai faini, tačiau smirda. O jei dar prisideda tėvų reikalavimai nebendrauti su tokiu vaiku, tada situacija iš vis suprastėja“, – sakė E. Firaitė.
Dėl vaiko nepriežiūros yra kreipiamasi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Sprendžiant problemą yra įtraukiami socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai.
Dėl savo problemų vaikai kreipiasi, kai patiria emocinę prievartą. „Jie nesako, kad yra engiami ar iš jų šaipomasi. Vaikai tiesiog pasakoja, kad jie yra niekam tikę, jog nieko nesugeba ir nuolat nuvilia tėvus. Guodžiasi, kad jiems trūksta bendravimo su mama ar tėčiu. Liūdi, kad tėvų emocinė būsena yra nukreipta prieš pačius vaikus. Ypač tas pastebima skyrybų atveju, kai tėvai turi rūpesčių, o vaikai yra tiesiog pamirštami arba tampa nesėkmingai susiklosčiusios santuokos „kaltininkais“. Ir taip traumą patiriančiam vaikui, tokie priekaištai yra tarsi peiliu per pasitikėjimą savimi“, – pabrėžė Balsas.lt pašnekovė.
Net ir tokie vaikui skirti pasakymai, kad tu esi „grynas tėvas“ arba „tikra motina“ (iš negatyviosios pusės), jau gali būti traktuojama kaip psichologinis smurtas. „Vaikai pasakoja, kad, tėvų teigimu, sesei viskas sekasi. O jam – ne. Mama sese didžiuojasi, o jam liepia lygiuotis į ją. Tėvų taip mėgstamas vaikų palyginimas taip pat yra emocinis smurtas. Tėvai mano, kad truputis kritikos motyvuoja vaikus, bet nuolatinė kritika jiems tikrai nepadeda pasitikėti savimi. Vaikas nebesupranta, ko jis yra vertas. Jei artimiausi ir mylimiausi žmonės kartoja, kad jis yra niekam tikęs“, – pasakojo E. Firaitė.
Daugiausia paauglių
Į vaikų pagalbos liniją dažniausia kreipiasi 11–15 m. amžiaus vaikai. Taip pat pasitaiko nemažai 16–18 metų jaunimo. Tuo tarpu mažamečių skambučių sulaukiama pakankamai retai.
„Šiais metais pagalbos kreipėsi 6-erių metukų vaikas, kuris lankė pirmą klasę. Jo problemos buvo susijusios su santykiais šeimoje. Jauniausias vaikas, nepamenu, kuriais metais, buvo penkerių“, – pasakojo Pagalbos vaikams linijos koordinatorė.
Iš esmės pats didžiausias skambučių srautas susijęs su santykiais šeimoje. Būtent iš čia kyla daugiausia problemų – tiek namuose, tiek mokykloje. Paprašyta papasakoti daugiau skambinančių vaikų istorijų, E. Firaitė prisiminė vieną 14-metį.
„Mums paskambino 14 metų vaikas, kuris iš pažiūros pasirodė agresyvus. Netrukus paaiškėjo tokio elgesio priežastis. Tas vaikas labai stengėsi mokytis, nes tėvai naudojo emocinį smurtą. T. y. vos tik 14-metis gaudavo prastesnius pažymius, jis jausdavo spaudimą iš tėvų. Tiek vaikui, tiek tėvams prireikė psichologo ir psichiatro pagalbos. Kaip viskas bus, pamatysime, nes pats pagalbos procesas dar tęsiasi. Bet jau dabar matyti, kad vaikas pasidarė ramesnis“, – tikino E. Firaitė.
Specialistė pridūrė, kad tėvai, kurie naudoja emocinį smurtą, dažniausia neigia, kad tai daro. Jie linkę kaltinti patį vaiką. Toks yra tipiškas tėvų elgesys. Ir tik specialistai tokiems tėvams atmerkia akis.
Neatpažįsta smurto
Pagalbos vaikams linijos koordinatorė E. Firaitė priduria, kad vaikai ne visada atpažįsta psichologinį smurtą: „Bet tendencijos gerėja. Vaikai tampa atviresni. Vis dažniau išdrįsta kalbėti apie savo problemas. Juolab, kad ir visuomenė pradėjo akyliau stebėti šalia esančius vaikus.“
Tačiau statistika nėra itin pozityvi. Psichologinių smurto atvejų Lietuvoje daugėja. Kaimiškose vietovėse šios smurto formos išraiškų daugiau nei didmiesčiuose. Tačiau to negalima sieti su išsilavino stoka. Mat emocinį smurtą naudoja ir išsilavinę, ir aukštas pareigas užimantys asmenys.
2011 metų duomenimis smurtą patyrė 1259 vaikai. Iš viso buvo užregistruoti 1347 tokie atvejai, o tai reiškia, kad yra fiksuojamas pakartotinis smurtas. Psichologinio smurto per dvejus metus padaugėjo 60 proc., o fizinio – 18,7 proc.
Anot E. Firaitės, nėra taisyklės, kaip yra naudojamas psichologinis smurtas. Dažnai tėvai auklėjimo metodus painioja su kritika. Tačiau turime atvirkštinį rezultatą.
Paprastai, prieš kreipdamiesi pagalbos, vaikai smurtą kenčia kelis mėnesius ar metus. „Vaikai dažnai nedrįsta kreiptis. Kodėl? Jiems gėda prisipažinti, kad iš jų tyčiojamasi arba kažkas negerai šeimoje. Taip pat yra baimė. Kas bus po to, kai ta situacija keisis? Nepasitikėjimas kitais ir savimi. O jei suaugę nepatikės, kad jis turi bėdų“, – priežastis, kodėl delsiama, minėjo E. Firaitė.
Daugiau problemų su vaikais kyla prasidėjus mokslo metams. Labiausiai įtempti mėnesiai – lapkritis ir gruodis bei vėlyvas pavasaris.
