Kito žmogaus įžeidinėjimas, žeminimas, menkinimas grasinimai, bandymas rodyti savo valdžią... Apie psichologinį smurtą patiriamą šeimoje girdime vis dažniau. Kaip jį atpažinti ir pabandyti pakeisti situaciją. Psichologai ieško dėsningumų, kodėl kai kurie žmonės pradeda naudoti psichologinį smurtą prieš kitus. Tyrimų duomenys rodo, kad vaikystėje išgyvenę smurtą, vėliau gali patys tapatintis su agresoriaus vaidmeniu ir tokiu būdu „atsilyginti“ už patirtą skriaudą. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas, vaikystėje patyręs smurtą, suaugęs elgsis agresyviai. Kartais polinkis smurtauti siejamas su tam tikrais asmenybės sutrikimais, pavyzdžiui, emociškai nestabilaus, narcisistinio ar asocialaus tipo asmenybe. Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus, reikia ieškoti konkrečių susiklosčiusios situacijos priežasčių. Smurtas dažniausiai yra galios ir jėgos išraiška. Smurtaudamas asmuo siekia parodyti savo valdžią, pranašumą, valdyti kitą žmogų.
Kada peržiangiamos ribos?
Emocinį smurtą dažnai lydi ir fizinis. Statistiškai fizinio ir seksualinio smurto vyrai naudoja daugiau, nes jie fiziškai stipresni nei moterys. Tačiau smurtauti gali ir moterys - turėdamos mažiau fizinės jėgos, agresijai išlieti jos dažniau renkasi žodžius.
Kur riba tarp eilinio ginčo bei smurtautojo ir aukos santykių pradžios? Anot psichologų, konfliktas bendraujant nebūtinai reiškia emocinį smurtą. Pykčio išraiškos formos, konflikto sprendimo būdai gali būti konstruktyvūs, o gali būti griaunantys. Nagrinėjant konkrečius emocinio smurto atvejus labai svarbūs klausimai yra: „Kaip dažnai? Kaip ilgai? Kaip smarkiai?". Kartais apsižodžiuojame kiekvienas, tačiau kai tai tampa sistemingu žeminimu, grasinimais, bandymu emociškai paveikti, tada jau galima susimąstyti apie psichologinį smurtą. Tradicinis konfliktas atrodo taip: dvi pusės susiginčija, išsako savo nuomonę, randa abiem priimtiną išeitį ir dėl to jaučiasi gana gerai. Emocinio smurto atveju vienas jaučiasi kaltas, prislėgtas, nieko nevertas, išsigandęs, sutrikęs, silpnas, o kitas - teisus, pamokęs kitą, piktas, stiprus, galingas. Ilgą laiką terorizuojamas žmogus gali net nesuvokti, kad jis yra emocinio smurto auka. Kartais tai suprasti padeda aplinkiniai, kartais pats ima atsitokėti: „Kiek visa tai tęsis? Kiek aš dar kentėsiu?“
Kaip atpažinti potencialų smurtautoją? Pirmieji įspėjantys ženklai - perdėtas partnerio pavydas, kontrolė, abejingumas kito jausmams, žiaurumas ar nepakantumas silpnesniesiems impulsyvūs pykčio protrūkiai besikaitaliojantys su atsiprašymais. Visa tai signalizuoja, kad reikia būti atsargiam. Santykių pradžioje pavydas ir kontrolė gali atrodyti kaip begalinis rūpestis ar labai didelės meilės išraiška. Tačiau ilgainiui tai gali peraugti į visišką kontrolę, manipuliavimą, šantažą, grasinimus.
Mėgindami sudaryti smurtautojo paveikslą, psichologai pastebi tam tikrą jo dvilypumą: viešumoje jis gali būti linksmas, švelnus, žavus, geras, o artimame santykyje - žiaurus, piktas, agresyvus. Ir su auka jis čia pat gali būti lipšnus, meilus, čia pat pulti tampyti už plaukų. Kitas žmogus jam tėra objektas, daiktas. Tai nėra lygiaverčiai dviejų žmonių santykiai.
Kaip elgtis supratus, jog tavo artimas - psichologinis smurtautojas?
Kaip elgtis psichologinio smurto situacijoje – tylėti ar gintis- universalaus recepto nėra. Esant agresoriaus ir aukos santykiams, agresijos kiekis turi tendenciją augti, didėti. Agresorius „truputį“ pabando ir nesutikęs kliūčių tokį elgesį tęsia, smurto daugėja. Atlaidumas, nuolankumas, paklusnumas smurto paprastai nesustabdo.
Jei problemos nėra įsisenėjusios, jei žmogus dar nėra emocinio smurto auka, o tik susiduria su užgauliojimu, įžeidinėjimu, jis turėtų išreikšti savo nuomonę, pasakyti: „Neįžeidinėk manęs. Aš neleisiu, kad taip su manim elgtumeisi.“ Jei yra pilamos pamazgos, nereikia jų pilti atgal. Tačiau kuo smarkiau smurto ratas yra įsisukęs, tuo sunkiau tampa pasipriešinti. Labai dažnai smurtui sustabdyti prireikia kitų žmonių (artimųjų, psichologų, visuomeninių tarnybų) įsikišimo.
Psichologai pabrėžia: jei ateina tokia
akimirka, kai suvoki, kad esi auka, kad gyveni baimėje, apima neviltis, depresija, jautiesi kaltinamas, menkinamas, išnaudojamas, jei užgimsta nors menkiausia mintis, jog esi vertas gyventi kitaip, tai jau žengtas didelis žingsnis. Tuomet galima pradėti ieškoti išeities, pagalbos. Visų pirma pamėginti pasitelkti savo paties vidinius išteklius, dar likusią stiprybę - juk tikriausiai ne visada taip gyvenote ir buvo laikotarpių, kai jūsų niekas neužgauliojo, negąsdino. Kartais labai svarbu prisiminti, kaip tuomet jautėtės, koks buvo jūsų pasaulis be smurto. Labai svarbi artimųjų parama ir pagalba. Reikia išdrįsti ieškoti pagalbos iš šalies. Smurtautojai dažnai izoliuoja aukas nuo bendravimo su kitais, nutraukia jų socialinius ryšius. Todėl labai svarbu neužsidaryti tarp keturių sienų ir imtis atsakomybės už savo gyvenimą ir skirti daug dėmesio sau, kad ir kaip tai būtų neįprasta ar nelengva. Remtis į artimuosius, draugus. Atgauti saugumo ir ramybės jausmą, skirti laiko savo sielos žaizdoms užgydyti, savajam „aš“ atrasti ir pažinti, ugdyti pasitikėjimą savimi, kad istorija „auka ir agresorius“ nepasikartotų.
Tarptautinė akcija „16 dienų be smurto“ vykdoma lapkričio 25 – gruodžio 10 dienomis.
Inga Stankevičiūtė
